Esu

eilėraštis

ESU

sunkiai

it surūdijusią vandens čiaupo rankenėlę

į baltą siena atsuku sustingusią galvą

skyla suniokotas veido tinkas

blunka vingiuoti chiromantų prakeiksmai

delnuose ryškėja tiesūs metaliniai bėgiai

aiškus kelias į šviesą

jau nebedžiugina buki dviračiai

motociklai ir džipai

laimės pervažoje

laukia paskutinis traukinys

paspyręs obuolio nuograužą

ant tuščio perono spjaunu saulėgrąžos lukštus

rauplėtas asfaltas

esu

- - - - - - -

senu garlaiviu

išplauksiu iš karvių pliažo

surūdijusiu bortu apgavęs bangas

girgžda atšipusios denio kniedės

senos virvės verkia mazgais

urzgia benzinas

paskutinis upės uostas

esu

- - - - - - -

beviltiškai tolstant nepaminėtam parko jubiliejui

nuo aštraus piktžolių kvapo svyruoja galva

neverta atsiremti į girgždančią tvorą

supuvusios lentos ieško laimės duobių

akis užlieja nuostaba ir džiaugsmas

žiūriu į tvenkinį

varlių valdovas

esu

KOMENTARAS:

Derėtų suprasti, kad kalbama apie tai, kad verta tikėti kliedėsiu... Lyrinis herojus siūlo savyje atrasti (giliai paslėptą!) naivuolį, patiklų mulkį ir jo dėka sukurti poetinės įtampos lauką. Pataria - nerimti, blaškytis, maištauti... Logiška. Gražu.

Neverta minčių dirvonuose ieškoti išminties daigų!

Lyrinis herojus šneka ne apie tai. Jis tik transliuoja vidinį dialogą, nesiekdamas teksto paversti meno kūriniu... piramide, trapecija ar kokia nors kita taisyklinga figūra. Grožio kontūrų nėra. Bet koks eskizas - tik niekinga karikatūra.

Galbūt lyrinis herojus rekomenduoja beprotiškom metaforom apdoroti racionalų protą ir taip priversti jį plaukti prieš nykios kasdienybės srovę. Kažin...

Ko gero, lyrinis herojus klaidžioja be jokio tikslo.

Vilnius, 2012 m.