Būtent tada Jaras Ramūnas sumanė rengti avangardinės muzikos festivalį „Sumirimas“. Tai bent kontekstas, tai bent proga pasireikšti šiuolaikiniam menui. Tarsi tuo metu avangardas kam nors rūpėjo, kultūra vis dar skendėjo saldžiuose atsiminimuose apie socrealizmą, „rimtoji“ muzika buvo suprantama tik kaip atliekama pučiamaisiais arba styginiais instrumentais. Egzistavo, žinoma, ir alternatyva - žiauri pop muzika, „stumiama“ visagalio, dabar jau greičiausiai neegzistuojančio „Pop centro“.
Pats Jaras Ramūnas irgi naudojosi „Pop centru“, tačiau tik jo profesionalia įrašų studija, kad įrašytų ir išleistų savo avangardinius kūrinius, pvz., albumą „Paskutinė požemių muzika“ (1993 m.), taip užmegzdamas kontaktus su keliomis Lietuvoje egzistuojančiomis „keistesnės“ muzikos grupėmis. O paskui atėjo ir revoliucinė mintis surengti visų šių grupių festivalį.
Terminas „paranormalus“ buvo sugalvotas, norint apibrėžti visus „keistus“ stilius, kuriuos šiais laikais jau įvardino šiuolaikinio meno vartotojai ir gamintojai. „Garso menas“, „triukšmo (noise)", "ambientinė muzika“ yra šie pavadinimai.
Jaras nerado (o gal neieškojo) festivaliui rengėjų bendraminčių. Nusprendęs, „kad taip atliks dvasinę praktiką“, jis festivalį rengė visiškai vienas pats – nuo skrajukių platinimo gatvėse iki grupių įgarsinimo aparatūros sujungimo. Jis minėjo, kad tuo metu jis lakstė taupydamas kiekvieną sekundę, dažnai viso festivalio vyksmo metu apsieidamas be maisto (kad negaištų energijos virškinimui).
Nuo 1996 m. kas metai rengiamas festivalis „Sumirimas“, kaip paaiškėjo, publikai buvo reikalingas. Pasirodo, į jį suvažiuodavo iš visų Lietuvos kampelių. O dėl festivalio prasidėjo naujų avangardinių grupių genezė. Festivalio daug kas nekentė (žr. žemiau) ir minėjo, kad jo nereikia, jis esą nieko neduoda.
Taip pat „Sumirimas“ padarė įtaką ir performanso meno suaktyvėjimui – Jaras pats su grupe kiekvienais metais festivalyje atlikdavo po performansą, o ką kalbėti apie grupės I.V.T.K.Y.G.Y.G. scenoje atliekamas akcijas. Neretai tai buvo kraštutiniai performansai, susiję su tuo metu nepakenčiamu atlikėjo apsinuoginimu, pvz., „Sumirimo“ metu Artūras Barysas-Baras sėdėjo scenoje be kelnių ant iš Vilniaus atsigabento unitazo, žymus Kauno poetas, dalyvavęs Jaro performanse, scenoje nusivilko marškinius, nusimovė kelnes ir dar apatinius (tuo iššaukdamas žmonos reakciją – ji apie tai išspausdino eilėraštį).
Kaunas pamažu tapo tuo, kuo Jaras ir svajojo, kad jis virs – Lietuvos avangardo sostine.
Tačiau tai buvo malonūs dalykai, apie kuriuos paprastai atvirai nekalbama – kova dėl festivalio išlikimo vyko užkulisuose. Jarui teko kautis su „vykdančiaisiais miesto organais“, biurokratais ir žurnalistais. Spaudoje Jaro Ramūno veikla buvo niekinama, jam buvo klijuojami tokie epitetai kaip „šūdsvaidys“, „socialistinė liekana“, „kvepiantis festivalis“, o valdininkai kūrė sunkesnes sąlygas festivalio egzistavimui. Kodėl? Matyt todėl, kad tai buvo nauja, o mes prie naujienų priprantame labai iš lėto. O gal dėl to, kad Jaras iki šiol viešai (pvz., savo interneto puslapyje) deklaruoja savo nepriklausymą mafijoms.
Ir tai tęsėsi ilgai: kiekvienais metais Jaras rengdavo po festivalį, nešiodavo skelbimus po bendrabučius, klijuodavo juos leistinose vietose (nes Facebook‘o tais laikais dar nebuvo).
1999 m. Jaras nusprendė savo festivalį perpavadinti į „Didelį pasaulį“, taip sukeldamas protestuojančius fanų atsiliepimus. Jaras nepateikia aiškesnių priežasčių, kodėl taip padarė. Galbūt todėl, kad jis tuo metu grįžo studijuoti į Lietuvos Muzikos ir teatro akademiją ir prie festivalio ėmė jungti taip pat ir klasikinės muzikos kūrinius – pvz., savo sonatą klarnetui ir fortepijonui arba Schoenbergo „Mėnulio Pjero“. Beje, 2003 m. į festivalį jis pirmą kartą pakvietė LMTA kompozicijos katedros studentus, taip reabilituodamas „nesubrendusių“ studentų kūrybą ir leisdamas jai skambėti viešai, ką dabar sėkmingai daro šiuolaikinės klasikinės muzikos festivaliai. O galbūt jis perpavadino festivalį taip todėl, kad tuo metu giliai paniro į meditacijos studijas. Taip jis sukūrė teoriją, kad geriausia avangardinės muzikos klausytis užsimerkus ir leisti jai įeiti į sąmonės vidų. Galimai jį įtakojo S. Richterio polinkis koncertuotis tamsoje, apšvietus fortepijono klaviatūrą tik dviem lempomis.
Festivalis kuriam laikui padarė pauzę. Tuo metu Jaras Ramūnas niekur nesireklamuodamas kas metus leido įvairius albumus. 2008 m. pasirodė apsakymų knyga „Dzen dzen“ su kompaktine plokštele (leidykla "Kitos knygos"). Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, plačioji publika ėmė kitaip žiūrėti į šiuolaikinį meną, pasigirdo balsų, kad festivalis vis tik (pasirodo) buvo kažko vertas.
Šiemet festivalis atgimsta kaip „Sumirimas“, nes šis pavadinimas publikai mielesnis. Festivalyje gros rinktiniai ir labiausiai Lietuvos avangardo pasaulyje pasižymėję atlikėjai - grupės I.V.T.K.Y.G.Y.G., Gintas Gascevičius (ex-BIX), „Rumunija“, „Betoniniai Triušiai“ ir t. t. (plačiau -
http://www.jaras.lt/sumirimas).
Specialiai festivaliui atgims legendinė grupė „Žuwys“ su Pauliumi Arlausku. Jaras Ramūnas nepamiršo pakviesti ir performanso meno atlikėjų Redo Diržio, Beno Šarkos, o taip pat – ir savo performanso klasės geriausių mokinių (Jaras dirba performanso mokytoju).
