Apie juodąją skylę
Kaip dažnai mes pamirštam stebėtis mažais dalykais? Žinoma, galite manęs paklausti, kuo jie jau tokie ypatingi. Kodėl aš matau poeziją nuo medžio krintančiam lape, garsų tylos kalbėjimą rūke ar paprasčiausią magiją akimirkoje?
Evelina Kvartūnaitė
2012 m. Lapkričio 16 d., 15:26
Skaityta: 195 k.
Mes gyvename visuomenėje, kurioje taip lengva būti įtrauktam virtualiai nesvarbių dalykų. Tai tarytum šiuolaikinė juodoji skylė, kuri mus pasiglemžia iš akimirkų, iš mokėjimo atpažinti tikrus ir žemiškus, išliekančius dalykus. Man kartais būna labai liūdna, kad žmonės kartais tobulai pamiršta, kaip atrodo ranka rašytas laiškas, kaip kvepia ką tik iš krosnies ištraukta duona, kaip jaučiamas netikėtas apkabinimas, pagauta šypsena ar nuoširdus žodis.
Man atrodo, kad yra dvi grupės žmonių. Vieni pasineria į jūrą atradimo, nustebimo ir mėgavimosi paprastais dalykais, leisdami sau būti nešami povandeninių srovių bei atradimo džiaugsmo. Kiti tiesiog lieka nuošaly, nes būti suviliotam nustebimo yra nebrandu, netaktiška ar dar kaip nors neatitinka visuomenės norų ar standartų. Juk pasiteisinimus galima surikiuoti daug greičiau nei magas iš kepurės ištrauks baltą zuikį.
Jei paklaustumėte manęs, kuriai žmonių grupei norėčiau priklausyti, nuoširdžiai atsakyčiau, jog noriu būti ta mergaitė, pirmoj eilėj garsiausiai plojanti magui!