Apie žmones, gimusius paukščiais

Tas noras panašus į troškulį. Panašus į didelį violetinį rojalį, kurį niekaip negali įnešti į tą mažytį kambarį antrame aukšte, į kurį veda tik siauručiai laiptai. Ir tada suvoki, kad tas mažytis kambarys antrame aukšte yra tobuliausia vieta lizdui. Todėl neši savo mažučius džiaugsmus vis po šapelį, po kruopelę lipdai save iš naujo. Ir neti patiki, kad tam naujam tavy gali nebebūti nugaros skausmo, nepatogių tylų, savigraužos ir netgi nepatiklumo.

Tada išmokstu patylėti. Nes tyloj sužydi gėlės. Tada išmokstu neskubėti uždaryti durų ir ramiai šluostyti dulkes nuo to violetinio rojalio. Išmokstu nebepabusti toliau nuo savęs, net jei žinau, kad laikas yra lyg Nemunas – platus ir ramus. Net jei ne visi supranta mano paukštišką gyvenimą.