Žemutinėj Pily šiandien šventė. Recenzija J. Žitkausko knygai „Tai – aš. Bardų istorija. Pirmasis Tarptautinis festivalis“

Tai nėra išsami bardų enciklopedija, apie tai puikiai supranta ir knygos autorius. J. Žitkauskas rašo: „Kad ir kiek apie dainuojamąją poeziją, jos atlikėjus ar festivalius būtų prirašyta knygų, vis tiek bus negana. Visko iki galo neišsakysi, neapsakysi. Toks jau tas žanras: pasėjantis daugiau klaustukų, mįslių, o atsakymas – vos vienas kitas. Ir tai su daug daugtaškių...“

Kiekviena knyga apie mūsų šalies muziką, išleista lietuviškai, džiugina. Apie bardus tokios išsamios knygos nėra buvę, tačiau apie juos galime skaityti knygose „Lietuvos rokas: ištakos ir raida“ (2011), Rūtos Oginskaitės „Nes nežinojau, kad tu nežinai. Knyga apie Vytautą Kernagį“ (2010), Andriaus Kulikausko „Pašėlusiame vėjyje“ (2008), Gedimino Storpirščio sudarytuose leidiniuose „Bardų knyga“ (2008) ir „Stebuklų pilnas kambarys“ (2007), Algirdo Klovos „JAV fidlerių melodijos“ (2000) ir „JAV vaikų dainos“ (2000). Jei ko netyčia nepaminėjau – atsiprašau, ir kviečiu maloningąjį skaitytoją mane papildyti. 

Andrius Kaniava. Ši ir kitos nuotraukos - festivalio archyvo. 

Vis dėlto „Tai – aš“ – išskirtinė knyga. Pirmiausia ji koncentruojasi ties didžiausiu Lietuvoje rengiamu Tarptautinio dainuojamosios poezijos festivaliu „Tai – aš“ (http://www.bardai.lt/node/202, https://www.facebook.com/festivalis.tai.as?fref=ts). Knygos autorius Juozas Žitkauskas – ilgametis festivalio vadovas, poetas, puikiai išmanantis muzikinius reikalus, parengęs išties solidų leidinį. 40 dainų (2 CD), daugybė fotografijų. Knyga solidi (daugiau kaip 300 puslapių), turi išsamius – anglišką ir rusišką – pristatymus. Joje apžvelgiama dešimties metų (2003–2012) festivalio „Tai – aš“ istorija, pateikiami pokalbiai su muzikantais, jų atsakymai į anketinius klausimus, įvairūs straipsniai apie Lietuvos bardus. Net bandoma išaiškinti, kas yra bardas, kokios šio žodžio keltiškosios šaknys ir kuo jos siejasi su lietuviška dainuojamąja poezija. 

Neda ir Olegas Ditkovskis. 

Kaip visuomet preciziškai Lietuvos bardų istoriją nusako maestro Virgis Stakėnas. Jis ją skirsto į keturis etapus-bangas: 1) 1971–1976 m.: Vytautas Kernagis, Vytautas Babravičius-Simas ir grupė „Deficitai“ (1978–983), Alfredas Kukaitis, Romas Gižys, Zita Povilėnaitė, Marijus Šnaras, Virgis Stakėnas, Kostas Smoriginas; 2) 1979–1985 m.: Olegas Ditkovskis, Saulius Bareikis, Gediminas Storpirštis, Romas Lileikis, Vytautas V. Landsbergis, Vygantas Kazlauskas; 3) 1990–1996 m.: Andrius Kulikauskas, Domantas Razauskas, Giedrius Arbačiauskas, Jonas Baltokas; 4) nuo 2000 m.: „Atika“, „Liūdni Slibinai“, „Stipriai Kitaip“, „Atviras Ratas“, Toma Pupinis, Algirdas Svidinskas ir grupė „Vitražai“, Vygantas Zmejauskas, Ovidijus Jucys, Ričardas Mikalajūnas, Ieva Narkutė. 

Net rimtame festivalyje surimtėjęs Rolandas Kazlas neprarado Dievo dovanos - būti išskirtiniu komiku.

Be abejo, Lietuvos bardų (dainuojamosios poezijos atstovų) yra gerokai daugiau. Šiame V. Stakėno sąraše pasigedau (tiesa, apie daugelį jų knygoje paršyta; vardiju atsitiktine tvarka) Andriaus Kaniavos ir sunkiosios muzikos orkestro „Musė“, Sauliaus Petreikio („Saulės Broliai“), Mindaugo Briedžio ir jo „Bestiariumo“, Laimio Vilkončiaus, Alinos Orlovos (tiesa, ji teigia nesanti bardė), Dmitrijaus ir Romano Timofejevų („Timohi“), Andriaus Zalieskos-Zala, Aurimo Driuko, Alvydo Jegelevičiaus, Alberto Antanavičiaus-Šekspyro, Aido Giniočio („Užsitęsusios Vaikystės Ruduo“, „Keistuolių Teatras“, „Medikai“, „Rokas ir jo Broliai“, „Paskutiniai Brėmeno Muzikantai“), Aleksandro Makejevo, Sauliaus Mykolaičio, Algirdo Klovos, Daliaus Skamarako, Nojaus (Dariaus Milerio), Daivos Steponavičienės-Rugiaveidės, Ilonos Papečkytės, Gyčio Ambrazevičiaus, grupės „Kukumbaliai“, Vido Bareikio, „Antikvarinių Kašpirovskio Dantų“, Rolando Kazlo, Gyčio Paškevičiaus, Nedos Malūnavičiūtės, Martyno Valiaus, Kristinos Cibulskės, Sigito Žukausko.

Taip pat paminėtini ir šie muzikantai: grupė „Ora“ (Vygantas Šimkus, Arūnas Kūgauda, Inga Urbonavičiūtė), Justinas Narvidas, Gabrielė Malinauskaitė, Gytis Laskovas, Austėja Lašinskaitė, Vytautas Kairys, Ieva Prūsaitė, Eglė Ancevičiūtė, grupė „Midula“, Jurij Buldakov, Vidmantas Plėta, Aušra Motekaitienė, Tomas Lučiūnas, Gintarė Juknaitė ir Petras Šimonis, Jelena Skupienė, Ieva ir Justė Ancevičiūtės, Rūta Kotryna Činčytė, „Journey of Mintyria“, Jonas Talandis, Justas Tertelis, Dominyka Čiplytė ir Gintė Marija, Indrė Kazakauskaitė, „Prerijų Mustangai“, Edvinas Jurelė, Emilija Pakalnytė  ir Danielė Zavadskytė, „Riedanti Saulė“, Akvilė Vervečkaitė, Mindaugas Ancevičius, Indrė Dirgėlaitė, Ainis Storpirštis, Artūras Dubaka, Dominyka Adomaitytė, Gytis Ambrazevičius ir Tomas Usovas, Valerijus Šerelis, Artūras Minalga, Augustė Bartkevičiūtė, Agnė Lukošiūnaitė, Juozapas Liaugaudas ir Eglė Gelažiūtė, Rokas Petrauskas, Jokūbas Bareikis, Gintaras Šulinskas, Povilas Girdenis, Mindaugas Valiukas, Raimondas Rašpoliauskas, Joris Diplomatas, Arnoldas Jalaniauskas, Jonas Krivickas-Kreivas ir Raimonda Papečkytė, Eglė Sirvydytė, grupės „23-as ąžuolas“, „Ilgumos“, „Tris kart Patrikas“, „Trys mūzos“, „Tulpės“, „Jarunda“, „Vyngria“, „WLK“, „Baltasis kiras“, „Trupė Liūdi“, „Aktorių Trio“, „Lempa“, „Arbata“, „Adios“, „Čia gimę“, „Upė“, „Teatriukas“, „Arklystu“, „Kaip nors“, „Kas suvalgė kurmio dešrą?“, „Trys žalios mūzos“, „SomethingSomething“ ir kiti.

Paminėtinas ir poetas, filosofas Liutauras Degėsys – neretas svečias festivalyje „Tai – aš“. Apdovanojimą festivalyje pelnė ir dainuojantis gyvasis klasikas Juozas Erlickas. 

Augustė Bartkevičiūtė

Kalbant apie bardų istoriją Lietuvoje, reikėtų pabrėžti, kad pirmieji dainuojamosios poezijos festivaliai mūsų šalyje pradėti rengti kompozitoriaus, maestro Giedriaus Kuprevičiaus iniciatyva. Tai – „Politinės dainos“ vakarai, nuo 1976 m. rengti per „Kauno muzikinę savaitę“ Profsąjungų kultūros rūmuose. Be privalomų dainų šiuose vakaruose sausakimšai salei dainavo pirmieji lietuvių bardai. 1978 m. prestižiniame festivalyje „Baltijos jaunystė“ Palangoje pasirodė V. Kernagis, V. Stakėnas, V. Babravičius, Gintarė Jautakaitė. Tais pačiais 1978 m. pasirodė ir pirmasis Vytauto Kernagio albumas, perleistas 2006 m., pavadintas „Akustiniu“.

"Ilgumos". 

Be festivalio „Tai – aš“, Lietuvoje dainuojamosios poezijos gerbėjai galėjo ir gali apsilankyti renginiuose „Bardak’as“, „Dainuojamosios poezijos palėpė“, „Purpurinis vakaras“, „Akacijų alėja“, „Pilies aidas“, „Senamiesčio žiogas“, dainuojamosios poezijos vakaruose Nidoje, Bardų žygiuose per Lietuvos miestus 2007–2009 m.

Vis dėlto didžiausias Lietuvoje yra tarptautinis bardų festivalis „Tai – aš“. Jam solidumo priduoda ir tai, kad festivalyje dalyvauja daugybė muzikantų iš užsienio (jų dainos taip pat skamba kompaktinėse plokštelėse, esančiose prie knygos). 

Knygos autorius Juozas Žitkauskas. 

Mėgstantieji poezijos ir muzikos derinį šią knygą tiesiog privalo turėti ir atsiversti kartas nuo karto (o gal perskaityti visą išsyk). 

Juozas Erlickas.

Nors A. Makejevas yra (tikriausiai juokais) pasakęs, kad „Lietuvoje nėra tikrų bardų, vien žliumbiantys dainuojamosios poezijos atlikėjai“, J. Žitkausko knyga ir 40 kruopščiai atrinktų dainų, tarp kurių 15 – lietuviškos (gerai, kad leista susipažinti su užsieniečių kūryba ir palyginti ją su lietuviškąja), mane įtikina, jog kol Lietuvoje nemirė muzika ir poezija (ir puikus jų derinys – dainuojamoji poezija), mūsų šalis dar gyva. 

Saulius Petreikis. 

Nuo tradicinio roko ar kompiuterinių eksperimentų, tiksliau, stilių, kurie yra labiausiai patyrę globalizacijos poveikį, dainuojamoji poezija skiriasi tuo, kad išsaugo unikalią tautos dvasią. 

Gediminas Storpirštis. 

Festivalio „Tai – aš“ kūrybos vadovo G. Storpirščio, D. Razausko ir Juliano Dawsono sukurtame renginio himne „Tai – aš. This is me“ dainuojama: „We speak a different language/ We come from different lands / But when i hear you singing / Somehow I understand / There’s magic in the music / Just listen to your heart/ A song can change the world, my friend, and we all can play our part / (...) / Ir viskas, broli, mes dabar / Naujos dainos pradžia“. 

Andrius Kulikauskas. 

10 balų iš 10, žinoma. Lietuvos melomanai turėtų didžiuotis tais, kurie jų nepamiršta. 

www.ekspertai.eu/zemutinej-pily-siandien-svente-recenzija-j-zitkausko-knygai-tai-as-bardu-istorija-pirmasis-tarptautinis-festivalis