[Čia galite rasti visą "Liūdesio krikšto" tekstą - http://radikaliai.lt/radikaliai/840-liudesio-krikstas]
Lietuvių literatūroje noveletės taip pat labai retos. Tačiau paskutiniame penkiolikmetyje Lietuvoje pasirodė net šeši novelečių rinkinėliai – rašytojos Silvijos Peleckienės darbai. Dera priminti, kad tarp S. Peleckienės novelečių rinkinių yra ir novelečių romanas „Vilties durys“.
Paskutinysis šios autorės rinkinys – „Liūdesio krikštas”, šiemetinis Šiaulių „Neoprinto” leidinys. Knygelė – 46 psl., 31 noveletė. Viršelį puošia graudoka nuotrauka, gal apie rudens, o gal apie ankstyvo pavasario rimtį kalbanti. „Liūdesio krikštas” iliustruotas keturiomis ramiomis Vytauto Osvaldo Virkau iliustracijomis.
Gaila, kad S. Peleckienė su šiuo žanru skaitytojus supažindina kaip tik tuo laiku, kai grožinės literatūros karieta stovi įklimpusi, nes dauguma skaitytojų sušoko į tarškančius kompiuterių ratus. Literatūros kūrybinė padangė temsta.
Novelečių siužetų atpasakoti negalima, nes jos – neskaidomos. Tačiau pabandykime susidaryti vaizdą.
Rudens vakaras, plaikstosi žarstekliu pamaišoma ugnelė, už lango – mėnesiena, mama ir tėtis kartu; visi brangiausi daiktai savo vietoje; ji buvo tarp jų, ir nežemiška šviesa degė širdy. („Šviesa,” p. 7). Arba: nykus žiemos vakaras, nepražydusi gėlė; ateina rytas, gėlė jau išsiskleidusi; nuskaidrėjusi siela, nereikia ieškoti praeities klaidų („Dovana”, p. 19).
Novelečių autorė – stebėtoja ir mąstytoja, individualizmo ir ramybės šalininkė. Todėl jos žodynas bei frazės lengvučiai, lyg ore plevėsuotų: plazdenanti tamsa, plaikstosi, tylėdavome, mąstydavome, būnu būnu, pasaulis už šio pasaulio, čiobreliai, šalavijai, neapčiuopiama tyla, slėpiningai vėrėsi dausos ir t. t.
S. Peleckienė suranda paslaptis, suranda ir žodžius, kupinus prasmių ir bedugnio gilumo, suglaudžia juos į trumpas sakinių pynes, savo paslaptis ir skaitytojui atskleisdama. Tiesa, S. Peleckienės mąstymai suka arba į grauduliuko, arba į pasyvumo pusę. Ateina mintis: ar noveletėse galėtų įsiterpti linksmesni trupinėliai? Ne anekdotai, bet noveletiškos smagios akimirkos?
S. Peleckienės „Liūdesio krikštas” – malonus leidinėlis savo turiniu, žodine forma, gera spauda ir V. O. Virkau iliustracijomis. Tačiau noveletės yra tik žodžiai sau ir bičiuliams. O gal novelečių rinkinius, šias literatūros pelenes, derėtų papuošti taip, kad jos taptų mintį ir akį dirginančiomis gražuolėmis grafaitėmis?
Būtent: jas gausiai išpuošti dailininko ar kelių dailininkų iliustracijomis, kad nė vienas popieriaus gabalėlis neliktų jų nepaliestas? Kitaip tariant, brangakmenius įtvirtinti aukse, rašytojo odį apsupti dailės talentais. Tada novelečių rinkiniai taptų juos turinčiojo kultūriniu papuošalu.
