Šeštadienis, lapkričio 23 d.
Tarptautinis džiazo festivalis ”Vilnius Jazz 2012” paskelbė tradicinio apdovanojimo „Už nuopelnus Lietuvos džiazo kultūrai“ laureatą. UAB “A Cappella” ir festivalio “Vilnius Jazz” prizu apdovanotas pasaulinio garso muzikas, perkusininkas, kompozitorius bei audiovizualinių projektų kūrėjas Vladimiras Tarasovas, festivalio scenoje pristatęs specialiai jubiliejiniam festivaliui parengtą programą „Aleatoriniai žaidimai“. Programą, skirtą kultinio JAV kompozitoriaus avangardisto, aleatorinės muzikos kūrėjo Johno Cage‘o 100-mečiui, atliko po dešimtmetį trukusios kūrybinės pauzės atgimęs iš ryškiausių Lietuvos džiazo muzikų Vladimiro Tarasovo suburtas „Lithuanian Art Orchestra“.
Vladimiras Tarasovas drauge su „GTČ“ trio (Ganelinas–Tarasovas–
Archangelske gimęs muzikas, už domėjimąsi džiazu pašalintas iš Leningrado konservatorijos, 1968-aisiais pagelbėjo gimtajame mieste koncertavusiam orkestrui iš Lietuvos “Nemuno žiburiai”, kuriam teko skubiai pakeisti būgnininką. Po kelių koncertų drauge su šiuo orkestru būgnininkas atvyko į Vilnių, kuriame 1970-aisiais gimė Tarasovo-Ganelino duetas, akimirksniu sulaukęs pripažinimo, dar po metų - legendinis GTČ trio, praturtinęs ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio džiazo istoriją.
1987-aisiais Trio užleido džiazo sceną savo mokiniams, toliau realizuojantiems jų kūrybinius principus Lietuvos džiaze, o patys ėmėsi savo kūrybines idėjas įkūnyti kituose kontekstuose. Vladimiras Tarasovas atsiskleidė kaip menininkas-konceptualistas, pasinerdamas į plataus diapazono kūrybinį gyvenimą: komponavimą teatrui ir kinui, vizualiųjų menų bei tarpžanrinių projektų kūrybą; jis rengia performansus bei instaliacijas, bendradarbiauja su įvairių meno šakų kūrėjais: literatais, dailininkais, šokio ir plastikos meistrais.
Vladimiro Tarasovo talentas suvedė jį su išskirtiniais scenos partneriais, tokiais kaip Andrew Cyrille, “The Rova Saxophone Quartet“, Anthony Braxton, John Fisher, Valentina Ponomariova, Patrick Scheyder, Kazutoki Umezu, Lauren Newton, Saincho Namchilak, Bill Laswel, Tomasz Stanko, Sonny Murray ir daugybė kitų iškilių džiazo ir improvizacinės muzikos kūrėjų.
Muziko diskografija aprėpia virš 100 albumų, iš jų beveik 2 dešimtys solinių darbų.
Vladimiras Tarasovas tapo devintuoju „Vilnius Jazz“ festivalio apdovanojimo laureatu. Už nuopelnus Lietuvos džiazo kultūrai jau yra pagerbti saksofonininkai Petras Vyšniauskas ir Liudas Mockūnas, trombonininkas Skirmantas Sasnauskas, gitaristas Juozas Milašius, klavišininkas ir kompozitorius Dainius Pulauskas, muzikologė Jūratė Kučinskaitė, bei šviesaus atminimo džiazo asmenybės: Kauno bigbendo vadovas, pianistas Romualdas Grabštas ir muzikologas Liudas Šaltenis.
Ta proga pateikiame interviu su V. Tarasovu.
Savo „Kiniškajame projekte“, kurį įrašėte dar šaltą 1994 m. rudenį Pekine su septetu „Thundering Dragon Percussion Group“, pristatėte garsiąja kinų istoriografijos tėvo Sima Cianio (Sīma Qiān, apie 145–90 pr. Kr.) fraze: „Žodžiai gali apgauti, žmonės – apsimesti, tačiau muzika negali meluoti.“ Nors esate ir žodžio, ir vaizdo, ir minties Meistras, sakykite, kaip „užsikrėtėte“ pirmąja aistra, išlikusia iki šiol, – muzika?
Pasaulinio garso menininkas Vladimiras Tarasovas - be galo šiltas, mielai bendraujantis žmogus. Mindaugo Peleckio asmeninio archyvo nuotr.
Visų pirma turbūt pradėjau kreipti dėmesį į mane supančius garsus, o tik vėliau jie tapo muzikinės ir vizualinės formos dalimi. Juk tuo metu nieko kita daryti ir negalėjome. Nebuvo kompiuterių, mobiliųjų telefonų ir panašių technologijos dalykų. Juolab gyvenant uždaroje politinėje sistemoje gali tik groti. Daug repetuoti ir groti sau bei draugams.
Jūsų muziką sunku apibrėžti stilistiškai. Galima Jus vadinti ir Lietuvos džiazo, ir elektronikos, eksperimentinės muzikos, ir perkusijos, ir instaliacijų tėvu, Jūsų kompaktinės plokštelės ir visa kita kūryba – itin estetiška, tiesiog tobulo dizaino. Kaip sugebate visa tai suderinti? Kas labiausiai veikia Jūsų kūrybą?
Vėlgi – garsas. Vienintelis mano darbas be fizinio garso – instaliacija „Kalėdų vainikas“. Tačiau ten ieškojau kitokios rūšies skambėjimo. Tylos skambėjimo.
Poetas, eseistas, dailėtyrininkas profesorius Alfonsas Andriuškevičius Jūsų kūrybai skirtoje knygoje „Tarp garso ir vaizdo“, kurią išleido „Baltos lankos“, rašė, kad pagrindinis Jūsų veiklos bruožas – multikultūriškumas. Kiek šalių aplankėte, su kiek kultūrų susipažinote ir kuri iš jų Jums artimiausia? Kur link dabar veda Jūsų mintys?
Drįsčiau teigti, kad Alfonsas Andriuškevičius turėjo omenyje mano įtaką Vilniaus dailės mokyklai. Kviesdavau į Vilnių dailininkus ir poetus iš Maskvos ir Leningrado (dabar Sankt Peterburgas). Rengdavome parodas, eilių skaitymus bei performansus Vilniaus dailininkų dirbtuvėse. Dėl kelionių – esu laimingas, galėdamas aplankyti įvairias šalis. Galiausiai ši patirtis visada daro įtaką tam, kuo užsiimu.
Esate teigęs, kad iš tuometinio Leningrado konservatorijos Jus išvijo dėl džiazo. Dabar tai atrodo sunkiai įmanoma, tačiau tais laikais būti džiazo žmogumi tikriausiai buvo tam tikra pasipriešinimo režimui forma?
Be abejo. Džiazo muzikantas, kaip ir bet kuris kitas menininkas, visada yra ko nors opozicijoje. Ar politinės sistemos, ar oficialiai remiamos meninės struktūros. Ir atkreipkite dėmesį, kad tai vyko ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir JAV bei Europoje. Tas „60-ųjų bangos“ judėjimas priešinosi ne tik Rytų Europos „susovietinimui“, bet ir protestavo prieš karus Vietname, Afganistane, prieš Čekoslovakijos okupaciją, prieš rasizmą ir panašiai. Ir turėjote rinktis. Jūs arba jie. Arba kartu su jais eiti į socrealistus ir komunistų partiją, arba būti prieš juos. Viskas sąžininga. Mums dar pasisekė – mūsų muziką transliavo užsienio radijo stotys. Mūsų plokštelės buvo išleistos Didžiojoje Britanijoje ir jau tada SSRS valdžia negalėjo teigti (kaip 1972 m., kai mus pakvietė į Vakarų Berlyną), kad tokių šalyje nėra. Šiandien menininkui daug sudėtingiau, nes prie valdžios vairo stovi diletantai, kurie susitikimų metu glėbesčiuojasi ir šypsosi, tačiau kultūros labui nieko nedaro. Veikiausiai atvirkščiai. Jaučiama klanų įtaka, viskas vyksta kuluaruose. Išguiti komunistinę praeitį nėra taip paprasta.
Esate multiinstrumentalistas. Keliais instrumentais grojate? Kas Jums artimiausia – perkusija ar elektronika? Juk iš Jūsų kūrybos akivaizdu, kad meistriškai valdote ir vieną, ir kitą.
Be abejo, jei skaičiuotume kiekvieną perkusijos instrumentą atskirai, neabejotinai esu supermultiinstrumentalistas. Tačiau jei rimtai, groju tik vienu instrumentu (ir į jį panašiais) ir esu laimingas, kad nesiblaškau, o vis daugiau atrandu perkusijos garsuose. Šiandien elektroniką naudoju labai retai ir tik tada, kai kompozicijai ji būtina.
Kokia muzika Jums labiausiai darė ir daro įtaką? Kokius muzikantus vertinate ir kaip žiūrite į dabartinę muzikos situaciją Lietuvoje (džiazą, eksperimentininkus, roką, popmuziką)?
Naivu manyti, kad klausausi vien tik džiazo arba eksperimentinės muzikos. Nebūna blogos muzikos. Yra arba gera, arba išvis nemuzika. Taigi su malonumu klausausi įvairios muzikos. Nuo Mileso Daviso iki Puccinio arba Donicetti operų.
Dabartinė muzikos situacija Lietuvoje yra tragiška. Ir atlikimo, ir išsilavinimo. Kol kultūra ir švietimas nebus skatinami ir tinkamai valstybės finansuojami, kol į valdžią neateis išsilavinę ir išmanantys kultūrą žmonės – nieko nebus. Reikia suprasti, kad kultūra – tai investicijos į šalies ateitį.
Kaip atsidūrėte Lietuvoje? Ar sunku buvo adaptuotis svečioje šalyje, nemokant kalbos?
1968 m. mane pakvietė ir išvežė iš Archangelsko (miesto Rusijos šiaurėje) Jonas Cijūnėlis. Jis grojo fleita ir vibrafonu, buvo nuostabaus orkestro „Nemuno žiburiai“ bei Vilniaus filharmonijos dirigentas. Susidraugavau su vilniečiais dailininkais ir poetais. Virė nepakartojamas „klubinis“ gyvenimas Vilniaus kavinėje „Neringa“. Nieko nedomino – tu esi žydas, lenkas, lietuvis ar rusas. Visi vienodai atstovavo Lietuvos kultūrai. Tuomet visuomenės intelektualinis sluoksnis buvo labai stiprus. Todėl iškart pasijaučiau kaip namie.
Akimirka iš GTČ laikų. Leidinio "ATTO I-XI & Sound Games DVD. Complete set of works" fragmentai.
Kaip atsirado GTČ? Ar greitai pelnėte pripažinimą? Ir apskritai – kalbant apie pripažinimą, akivaizdu, jog esate pasaulinio garso menininkas, tačiau kaip Jus vertina Lietuvoje? Kiek žinau, nesate gavęs jokio valstybinio apdovanojimo, nors pasaulyje apie Jus net koks tuzinas filmų sukurta.
Kai mūsų filharmonijos orkestras iširo, mes su Jonu Cijūnėliu pateikėme dokumentus konkursui į Radijo ir televizijos orkestrą. Pradėjome dirbti ten, ir tada susipažinau su Viačeslavu Ganelinu. Pradėjome groti „Neringoje“ tai nuostabiai intelektualinei–disidentinei kompanijai, kuri rinkdavosi ten kiekvieną vakarą. Vėliau atvežėme iš Sverdlovsko Čekasiną ir tuoj pat buvome pripažinti meniniuose šalies sluoksniuose. Be abejo, oficialiai mūsų nepripažino, nors kvietimus į Vakarus pradėjome gauti nuo 1972 metų.
Esate grojęs su daugybe muzikantų. Su kuo palaikote ryšius, kas Jūsų geriausi draugai, bendraminčiai įvairiuose pasaulio kampeliuose? Ar bendraujate su kitais GTČ nariais?
Taip. Su Čekasinu ir Ganelinu mus sieja geriausi santykiai. Su visais muzikantais, su kuriais kartu koncertuoju, palaikau nuolatinį ryšį, dažnai rengiame bendrus koncertus vienoje ar kitoje šalyje. Tai – profesionalus bendravimo būdas. Laimė, patys renkamės, su kuo norime groti ir stengiamės neįkliūti į saviveiklinę balą.
Jūsų instaliacijose juntama zen įtaka. Ką zen reiškia Jums? Kas Jums apskritai yra religija, tikėjimas? Ar priskiriate save kuriai nors konfesijai, filosofijos krypčiai?
Yra dalykų, apie kuriuos nebūtina viešai kalbėti arba juos iššifruoti. Menas tuo ir žavingas, kad kiekvieno valia yra pamatyti ten sau artimiausią lygmenį.
Jūsų menas – konceptualus, jame nerasime meno dėl meno. Ar tai – ir Fluxus įtaka? Koks Jūsų santykis su šiuo judėjimu?
Fluxus – puikus meninio gesto laikas. Kai dalyvavau Venecijos bienalėje 1993 m., kiekvieną rytą, prieš pradėdami darbą paviljonuose, pusryčiaudavome „Giardini“ kavinėje su Namu June’u Paiku (1932-2006). Kai jis sužinojo, kad esu iš Lietuvos, papasakojo, kad Jurgis Mačiūnas jų grupei buvo kaip tėvas. Kalbėjo šiltai ir kupinas susižavėjimo.
Kai kada surengiu akcijas su dailininkais ir poetais. Ir vadinu jas „Post Fluxus“.
Legendinis rusų kompozitorius Vladimiras Martynovas Jūsų muziką pavadino „šviesos balsu“.
Volodia Martynovas – labai geras mano draugas. Daug koncertavome kartu, taip pat ir duetu.
Jis – didysis kompozitorius. Tikintis, taigi tikėjimo persmelkta visa jo sukurta muzika ir jo mintys.
Kiek albumų esate sukūręs (arba dalyvavęs juos kuriant)? Kiek instaliacijų? Beje, galbūt tapote?
Niekada nemąsčiau ir neskaičiavau, kiek ir ko esu padaręs. Pats netapau, tik darau eskizus instaliacijoms. Tapybą palieku savo draugams, kurie tai moka geriau už mane.
Ačiū, Maestro.
Visas autorines teises saugo įstatymas. Dėl tekstų publikavimo prašome kreiptis į redakciją. Redakcija adreso ir savininkų neturi. Tekstus ar jų dalis publikuoti neatsiklausus redakcijos draudžiama, tai padaryti galima tik gavus redakcijos leidimą. Radikaliai.lt redakcija tekstų negrąžina, nenaikina, neredaguoja. Honoraras autoriams nemokamas. Radikaliai.lt leidžiamas nemokamai. Visos fotografijos publikuojamos gavus jų savininkų leidimus. Jei po fotografija neparašyta, kas jos savininkas, vadinasi, jis yra kalbinama grupė ar muzikantas (ir pan.). Visos pretenzijos dėl nuotraukų autorystės bus sprendžiamos tik taikiu keliu.
© radikaliai.lt 2011–2021 | Kontaktai