Tolyn, toliau, toliausiai...

Lietus ant lango stiklo 

siuva rudenį –
siaurom siūlėm
ir,
rodosi, 
kad liestų
raukšles ant veido – 
jas pirštu nugludini, 
gatves nugludini, 
kelius už miesto.
Ten gervės trikampiais 
dalina dangų,
dalina dangų – 
virtinėm palieka.
Kiek telpa žmogui 
rudenio ant rankų?
Sakytum – visas...
jei neliktų 
nieko.

Vėl(ai)

Tu šukuoji man plaukus, 

o liepose veliasi vėjas...
Bitės sugelia sutemas, 
rinkdamos medų ir tylą.
Kai sparnelių šešėliai 
ištįsta ir liejas alėjon –
pamažu, pamažu 
horizonto dantukai sudyla.
Tu šukuoji man plaukus – 
ir tobula rodosi viskas...
žvilgsnis irias per dangų 
skandindamas priešpilnio valtį.
Žvaigždės krinta į žemę 
po vieną –
ir gailiai sutviska...
Ir taip noris beprotiškai
imti ir vėl susivelti.

– – –

Naktį medžiai kvėpuoja,

tik kartais girdi, kaip sukosėja,
kai įkvėpę tavęs per giliai —
jie išspjauna iš plaučių.
Aš ir vėl peiliuku pabandau 
išsipjauti sau ostiją —
Dievaži nežudau, 
tiktai noriu žinot, ką jie jaučia.
Ši tamsa per tanki —
kai taip sunkiasi sunkiai į odą
tavo žvilgsnio sula
lapų lają į delčią sukausčius...
Naktį medžiai kvėpuoja, 
sukosti,
o gal tik atrodo – – –
---------------------------------------
– – – kiek beliktų manęs,
jei tave iš savęs 
išsipjaučiau...

Užkalbėjimas lietum

Visos tamsos praeina... 

tik teška ant slenksčio ir teška,
taip ritmingai į stuburą 
krinta – 
ištykšta –
ir plinta...
Tavo akys nakčia išaugindavo 
žvėrį iš vaško,
tik per žvilgsnio atstumą, jauti?
pasakydavai – švinta,
kai liepsnos liežuvėliai nulaižo šešėlį nuo veido...
Pasileidžia akli venų linijom nuojautų kurtai –
taip pėda po pėdos uodžiant pūgą ir pulsą –
atleidžia...
Tik vis teška ant slenksčio 
ir tykšta į sielą, 
nes kur tai
vyzdžių vamzdžiuose tūtos užšalo lietum užtaisytos,
kai pasaulį iš lašo 
žvilgsniu užkalbėdami tvėrėm.

Vėl išblunka naktis – 
tris kartus pasibeldi, 
kad lytų...
-------------------------------------
Visos tamsos praeina 
tyloj prijaukindamos žvėrį.

...

Kai bangos lūžta į smėlėtą krantą,

laivai neplaukia – 
meta inkarus.
Gyvenimas – 
lyg jūra tau į ranką
tik po audros išplauna 
gintarus...

––

Pakelėj tik rugiai 

ir raudonos aguonos, 
net už greitį
taip noris greičiau net už laiką,
kai dūžta į stiklą drugiai –
toks likimas trapus,
ne, ne metas galvot apie baigtį,
šitaip  lekia pro šalį, 
taip lekia... 
o tu man sakei –

smūgis

dar kart

dar   kar   tą

...saulė per ryški...
tik neužsimerkt
ne
boružė prabėga
bėgiais blakstienų
aš smilga?
per ryški...
pasiilgau
žemės
ražienų 
   ir
      ir
...kad taip šviesiai...
pieno
    motinos
                pieno
išsitiesia pirštai
taškas – brūkšnys – tiesė
ar šitaip žmogus, Dieve, 
ar šitaip aš –––