Recenzija: „Pasaulis pagal Barą“: P.A.G.A.L.I.A.U.! (papildyta, video)

Tačiau visgi galima džiaugsmingai sušukti: pagaliau pasirodė knyga apie vieną svarbiausių Lietuvos kino ir muzikos pasaulio asmenybių!

„Pasaulis apie Barą. Artūro Baryso-Baro portretas: istorijos, pokalbiai, vaizdai“ išleistas leidyklos „Kitos knygos“ kartu su „Vario burnomis“ (2012, dailininkas Tomas S. Butkus, knygoje panaudoti A. Baryso-Baro (1954-2005) grafikos darbų fragmentai; sudarytojas Gediminas Kajėnas, tekstus be jo rengė ir Auksė Kancerevičiūtė, Kristina Buidovaitė bei Kasparas Pocius).

Knygos viršelyje – puiki Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka, kuri tarsi atspindi daugialypę Baro asmenybę: avangardistas, kolekcininkas, antikvaras, bibliofilas, filmininkas-režisierius (ne prastesnis nei Jonas Mekas, o, subjektyviai vertinant, geresnis, tik trumpiau gyvenęs), net dailininkas, savamokslis filosofas, idėjinis valkata.

Nukąstos ledų porcijos motyvas knygą lydi nuo pradžios iki galo. Tai tarsi iki galo neišvalgytas gyvenimas, malonumas, kurio nelemta patirti iki galo. Solidžios apimties (300 gana storo popieriaus puslapių), dailios išvaizdos, nemažo (bet ir ne per didelio) formato leidinio pabaigoje – „P.S.“, iliustruotas nenukąsta ledų porcija, už kurios – artimo Baro bičiulio, legendinio žurnalo „Tango“ leidėjo Roberto Kundroto atsisveikinimo laiškas „Iš niūraus pasaulio į pasvirusį“. R. Kundrotas prisimena, kaip pirmąsyk pas Barą užsuko dar 1980 metų vidurvasarį. Kiek nustebino R. Kundroto žodis „Baltgudija“ – regis, Baltarusijos valstybės pavadinimo niekas dar nepakeitė? Iki šiol teko girdėti tik alternatyvų variantą Gudija. Po postskriptumo – „Svarbiausios Artūro Baryso-Baro gyvenimo ir kūrybos datos“. Iš trijų puslapių teksto sužinome, kad Baras gimė Panevėžyje kaip Artūras Launakojis ir tik 1965 m. tapo Barysu. Lankė fotografijos, kino būrelius. 1970 metais sukūrė pirmuosius filmus – „Alchemija“ (3 min.), „Gyventi“ (neišlikęs). Filmai toliau kurti ir 1971, 1972, 1974, 1975, 1977, 1978, 1979 (tais metais už filmą „Jos meilė“ atimta teisė metus demonstruoti filmus mėgėjiško kino festivaliuose), 1980, 1981, 1982 (įsimintinas „Akivaizdu, bet neįtikėtina“, 6 min.), 1983, 1984 metais. 1989 m. atliko pagrindinį vaidmenį režisieriaus Vidmanto Gaigalo filme „Vienturtis“. 2000 m. su broliais Artūru ir Rimu Šlipavičiais ir Andriumi Radziukynu sukurtas filmas „Suvokimas“. Vėliau filmai kurti jau apie Barą – Giedrės Žickytės „Kuo kvepia laisvė“ (2002), Algimanto Maceinos „Gėlių vaikai“ (2003), Sandros Januševičiūtės ir Daivos Minkevičiūtės animacinis filmas „Arabaras“ (2004), po Baro mirties 2005 m. Aleksandras Jegorovas-Džyza pristatė keturių dalių jo filmų antologiją. Po mirties Lietuvos avangardo genijus gavo ir apdovanojimą „Už nuopelnus scenai“, apie jį sukurti dar trys filmai (Dainiaus Mažulio „Sarab“, 2006, Rimo Morkūno „Spalvoti Baro sapnai“, 2008, G. Žickytės „Baras“, 2009).

Atskiras ir labai svarbus Baro gyvenimo etapas buvo grupė, sutrumpintai vadinama „Gražuoliais“, įkurta 1987 metais su A. Šlipavičiumi-Šlipu. Pirmoji jos kasetė išleista 1991 m. Vokietijoje, 1993 m. „Zona“ Lietuvoje išleido grupės debiutinę kasetę. Vėliau pasirodė dar ne vienas grupės albumas. Visi jie vertintini kaip avangardinio roko, eksperimentinės muzikos klasika.

Knygoje gausu tekstų. Su skaitytoju kalbasi Baro mama, taip pat - jo filmų aktorė, režisieriai, žurnalistai, eseistai, muzikantai, architektai, rašytojai, istorikai, publicistai, vertėjai, dailininkai. Yra čia ir šviesaus atminimo Skirmanto Valiulio prisiminimai. Knygos coda – Aido Marčėno Barui skirtas eilėraštis, kuriame menininkas vadinamas „laisvu šešėliu tarp šešėlių laisvų“.

Baras daug ir atvirai kalbėjo. Prisipažino, kad jo mėgstamiausias muzikantas – Darius Čiuta, jo paties sukurtas filmas – „Jo ieško“ (1980, 38 min.).

S. Valiulis pripažino, kad Baras „kūrė pats save“, „jo elgesys, kalba pulsuoja ypatingu laisvumu, o išvaizda – išskirtinė, tai labiausiai ir intriguoja“ (p. 108). „Tikiuosi, kad šis leidinys padės Artūrui Barysui-Barui sugrįžti“, - nedaug likus iki mirties rašė S. Valiulis (p. 125). O aš tikiuosi, kad atsiras leidinys, kuris ne mažiau solidžiai padės sugrįžti S. Valiuliui, kurio Baro filmų analizė yra šios knygos viršukalnė.

Be abejo, įdomūs visi tekstai. Neradau nė vieno nuobodaus. Trumpame, vos puslapio tekste, senojo Vilniaus simbolis Nikodemas konstatuoja: „Galbūt jis buvo hipis. Jei jis tikrai buvo hipis, turėjo dovanoti žibuokles gražioms merginoms“ (p. 93).

Baro mama Aldona Barysienė prisiminė, kaip dažnai girtą Barą sekiojo saugumiečiai. Labiausiai A. Barysienė apgailestauja, kad Baras pernelyg daug gėrė, o ir mirė „dar gerokai „šiltas“ ant sofos jos namuose – prigulė ir nebeatsikėlė, širdis nebeatlaikė. „Štai toks nerimastingas gyvenimas ir tokia rami mirtis“ (p. 31).

Rašytojas Algimantas Lyva Barą prisimena kaip Magą, kuriam su R. Kundrotu paskyrė epą „Magas“ (net šešios knygos!), kompozitorius, garso meno kūrėjas Gintas Kraptavičius – kaip ekstazę sugebėjusį pasiekti muzikantą, muzikologas Darius Užkuraitis iš Baro sužinojo apie „Art Zoyd“. Knygoje daug kalbama apie mirtį, pasikartoja Baro pasakojimai apie tai, kokie jam svarbūs sapnai ir kaip jis norėtų miegoti karste.

Daugiau pasakoti apie šią knygą būtų nuodėmė. 1200 egzempliorių šio puikaus leidinio yra labai mažai, bet juos įvertins tie, kas žino, jog visa tai, kas yra tikra, yra tikra.