Viačeslavas Ganelinas: „Tikėjimas ir meilė džiazui įveikdavo visas kliūtis ir draudimus“

GTČ (1971-1987) buvo oficialus Lietuvos filharmonijos džiazo ansamblis, grojęs savo pačių kūrinius, aplankęs visą Europą, išskyrus Albaniją, JAV, Kanadą, Didžiąją Britaniją, Kubą, Indiją. GTČ buvo pirmoji TSRS grupė, kuri užkariavo vakarų pasaulį, neimituodama amerikietiškojo džiazo. GTČ amerikiečių muzikologas, žurnalistas, džiazo muzikantas (soprano saksofoninikas), kompozitorius Chris Kelsey (g. 1961) pavadino „geriausiu pasaulyje free jazz ansambliu 8-9 dešimtmečiais“[1].

Izraelyje V.Ganelinas kartu su Petru Vyšniausku ir Klausu Kugeliu groja grupėje „The Ganelin Trio Priority“. Kompozitorius parašė tris operas, muziką daugiau nei 30 spektaklių, 6 miuziklus, per 50 dainų, muziką daugiau kaip 60 filmų. V.Ganelino muzika skamba Arūno Žebriūno „Gražuolėje“ ir „Riešutų duonoje“, žymiojoje roko operoje „Velnio nuotaka“. V.Ganelino diskografijoje – keliasdešimt albumų. „Velnio“ nuotaka – pirmoji lietuviška roko opera, 1973-1976 statyta Lietuvos kino studijoje. Joje dainavo ir Vytautas Kernagis. Pasirodęs ekranuose filmas susilaukė didelio publikos dėmesio. 1976 metais išleista „Velnio nuotakos“ plokštelė.

Viačeslavas Ganelinas atsako į klausimus.

Gerbiamas Maestro, Jus Lietuvoje geriausiai žino kaip „Velnio nuotakos“ kūrėją ir legendinio džiazo trio GTČ (Ganelin-Tarasov-Čekasin) muzikantą. Tačiau, be šių nuopelnų, Jūsų diskografija – didžiulė ir įvairi. Ką kuriate dabar?

Paskutinis iki šiol sukurtas darbas – keturių dalių „Partita“ – siuita styginių orkestrui...

2009-2010 metais parašiau nemažai kūrinių, kai kurie jų jau atlikti... Tai – kantata „Tylos šauksmas“ (skaitovui, chorui ir kameriniam orkestrui), kūriniai fortepijonui, duetas smuikui ir violončelei, trio smuikui, bosiniam klarnetui ir fortepijonui bei kiti kūriniai...

Kantata (resisim – ivrito kalba tai reiškia „duženos“) „Tylos šauksmas“ buvo puikiai atlikta 2009 metais Vilniuje diriguojant Donatui Katkui (chorui vadovavo Gintautas Venislovas, tekstą skaitė aktorius Michailas Jevdokimovas).

Sakykite, kaip vertinate ginčus, kas iš tikro yra „Velnio nuotaka“ – roko opera ar roko miuziklas? 1971 m. Lietuvoje buvo pastatyta roko opera „Jesus Christ Superstar“. Kiti kritikai sako, jog vienintelė roko opera – tai „The Who“ kūrinys „Tommy“, o kitkas – miuziklai.

Ginčus apie didelės apimties muzikinius kūrinius – roko operas ir miuziklus – palieku teoretikams ir kritikams, tai jų darbas...

Žinoma, turiu savo poziciją, tačiau šiuo atveju galiu pasakyti ją tik apie „Velnio nuotaką“ – tai – ritmo opera (taip šį žanrą pavadinau dar kurdamas ją).

Mąsčiau apie laisvą formą, be jokių klišių... Akcentas – ritminiai posūkiai tam tikrose dramatiškose scenose – ir apibrėžė šią laisvę...

Operoje galima išgirsti įvairių ritmų – nuo roko (to laikmečio...), džiazo, klasikinės muzikos ritmų iki paprastų liaudies ritmų, pvz., polkos...

Svarbiausia man buvo (ir visada išlieka) – logika muzikoje, kurią rašau. Logika, o ne eklektika.

Atrodo, kad ši užduotis davė savo rezultatus... Nors ritmų buvo ištisa įvairovė, jie gerai susigyveno tarpusavyje, padėdami vienas kitam...

Bet tai mano pajūčiai, o kritikai gali ginčytis – čia jų duona...

Kokiuose projektuose, grupėse Jums teko groti, neskaitant GTČ?

Jau daugiau kaip 20 metų gyvenu Izraelyje. Visus šiuos metus dalyvavau ir dalyvauju įvairiuose kūrybiniuose kolektyvuose.

Dažniausiai tai – duetai ir trio (neskaitant solo koncertų...), taip pat – koncertai su baleto šokėjais ir dailininkais.

Duetai – su saksofonininku iš Niujorko Nedu Rothenbergu, su Geršonu Vaiserfireru (mušamieji, trombonas, perkusijas, įvairi elektronika), Moti Šmidtu (smuikas), klasikine pianiste Ira Berkovič, kontrabosininku Vladimiru Volkovu, dainininke ir šokėja Esti Ofri-Kenan, šokėja iš Graikijos Anastasija Lira, dailininku Aleksu Krameriu ir daugybe kitų kūrybos žmonių...

Iš trio norėčiau paminėti trys ansamblius: tai trio su Viktoriu Fonariovu (kontabosas) ir Mika Markovičiumi (mušamieji), trio su saksofinininku Petru Vyšniausku ir Arkadijumi Gotesmanu (mušamieji; Lietuva), ir trio su daugelio metų stažu ir plačia koncertine geografija – su tuo pačiu P. Vyšniausku ir būgnininku iš Vokietijos Klausu Kugeliu.

Su daugeliu iš minėtų muzikantų per tuos metus išleisti CD ir DVD albumai.

Jei neklystu, Jūs Vilniuje džiazą groti pradėjote dar 1961-aisiais. Kokie tai buvo laikai, ar sunku tuomet buvo groti laisvės muziką - džiazą?

Apie tą laikmetį galima parašyti ne vieną knygą... Joks interviu neleis pajausti tų jausmų ir apmąstymų, tos atmosferos, kurioje gimė mūsų džiazas.

Dabar tai atrodo romantiniu „heroizmu“... Tiesiog tikėjimas ir meilė šiai meno sričiai – džiazui - įveikdavo visas kliūtis ir draudimus. Tačiau nereikia pamiršti, kad tuo metu Lietuvoje buvo kur kas lengviau (bent jau taip atrodė) kūrybos žmonėms nei Maskvoje ir Leningrade...

Kokius savo kūrinius Jūs pavadintumėte geriausiais?

Kūrybos procesas įdomus tuo, kad kūrimo momentu turi absoliučiai tikėti tuo, ką darai, kitaip niekada nepabaigsi kūrinio... Ir tik po kažkiek laiko galima „objektyviai“ pamatyti jo trūkumus ir privalumus...

O apskritai... Argi galima mylėti arba nemylėti savo vaikų, žinant apie juos VISKĄ...???!!! Tuomet DIEVAS turėtų būti labai nusivylęs...!!!

Kaip prasidėjo Jūsų kelias į muziką? Kokia muzika Jums padarė didžiausią įtaką?

Gana įprastai...

Gyveno kartą berniukas, kuris mylėjo muziką. Mama norėjo, kad jos vaikai išmoktų skambinti fortepijonu. Vyresnioji sesuo jau atlikdavo pjeses, kurių vakarais klausydavo visa šeima, ir staiga mažam berniukui, kuriam tebuvo ketveri, užsinorėjo taip pat groti. Jam patiko žaisti su juodais ir baltais klavišais ir nuo tada jis ir žaidžia, ir žaidžia, ir žaidžia...

O vėliau jis taip pamilo klausytis muzikos, kad ėmė klausyti absoliučiai viską, ką buvo galima gauti arba išgirsti per radijo aparatą (net jei „blogieji“ dėdės labai stengėsi programų metų smarkiai „dūgzti“).

Ir šiandien jis negali tiksliai pasakyti, kas konkrečiai padarė jam įtaką... Tiesiog garsų pasaulis – toks be galo turtingas... Svarbiausia – mokėti jį išgirsti...!!!

Ar neplanuojate atvykti į Lietuvą?

Beveik kasmet būnu Lietuvoje, kartais netgi po kelis kartus...

Kartais atlieka mano kūrinius, kartais pats dalyvauju koncertuose kaip atlikėjas, kartais mane kviečia studentams suteikti meistriškumo pamoką.

Tikiuosi ir toliau reguliariai atvykti į Lietuvą, kurioje be gerų kūrybinių kontaktų turiu daug artimų senų jaunystės draugų...

Kaip Jūs vertinate Lietuvos muziką – džiazą, roką, lyginant, tarkime, su Izraeliu, Vakarais? Kokią muziką pavadintumėte geriausia Lietuvoje?

Manau, kad kiekvienoje šalyje kūrybinė inteligentija visada stengėsi pasiekti tokio originalumo, kuris visada galėtų palikti gilų pėdsaką pasaulinėje istorijoje...

O vertinimo teisingumas visada patikrinamas laiku...

Todėl bet kokie sulyginimai – beprasmiai...

Artimai žinodamas įvairių žanrų kelių kartų Lietuvos kompozitorių kūrybą, nenorėčiau akcentuoti vienas pavardes, atsitiktinai praleisdamas kitas, ne mažiau vertas to...

Visos žinomos Lietuvos kompozitorių ir atlikėjų pavardės jau seniai skamba už jos ribų.

Gana dažnai girdžiu rimčiausios Izraelyje muzikinės radijo stoties laidos Lietuvos kompozitorių kūrinius. Ir tarsi siela šnibžda: o tu juk juos pažįsti...