Šuniška meilė

Mes kartu važiuodavom rinkt laukinių kriaušių ir jam patikdavo su manim plaukti žvejoti. Kai plūduriuodavom tam žaliam laively, dideliam ežere, kuris iš paukščio skrydžio atrodo panašus į smuiką, jis karts nuo karto giliai atsidusdavo. Taip atsidūsta tik skaudančios sielos. Sielos, kurios jau žino, kaip skauda kristi, sudužti ir vėl iš naujo save sudėlioti, tarytum nieko nebūtų nutikę. Kažkur skaičiau, kad gyvenimiška išmintis tėra užgijęs skausmas.

Nostalgija negražinamiems dalykams yra labai pavojinga. Pasaulyje, kur kiekviena akimirka pilna naujų atradimų, pojūčių ir netikėtų stebuklų, kartais vis tiek norisi grįžti į saugią ir jaukią praeitį, kuri tampa tokia pažįstama, jauki ir be horizontų. Ten visada žinai, kurioj lentynoj padėta arbata ir kiek pagalvėlių jaukiai susigūžę ant sofos. Ir dabar jau žinau, kad gražiausios akimirkos yra neplanuotos ir nelauktos, labiausiai skaudina labiausiai mylimi, o geriausios paslaptys yra viešos. Ir kad ir kas benutiktų, vis dar galvoju, kad gyvenimas yra kaip geras meilužis – kad ir kas benutiktų, vis dar galintis tave nustebinti.

Ir gyvenimas eina, net jei ilgesiu infekuotas. Ir kartais, kai užmiegu didžiuliuose vakaruose, kai žodžiai tylos neaplenkia, aš, berods, galiu girdėti, kaip parketu skamba mano sidabrinio šuns tipenimas, ir šypsausi, nes vis dar prisimenu tą jausmą – nubusti jo šaltai šlapiai nosiai liečiant mano skruostą, belaukiančio, kol pabusiu atodūsiais... Nes tobulas gyvenimas yra tobulai pilnas šuniškos meilės!