Pradžia / Radikaliai
 

Recenzija. Valdas Rakutis – „Karo meno istorija“

Lietuvos karo akademijos (LKA) prorektoriaus doc. dr. Valdo Rakučio „Karo meno istorija: nuo seniausių laikų iki 1850 metų“ (Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Karo istorijos centras, 2012; dailininkas – Albertas Broga) – unikalus leidinys, nors ir kalbantis apie bene baisiausią dalyką pasaulyje karą. Vis dėlto ši dailiai, informatyviai, grafiškai patraukliai, gausiai iliustruotai išleista knyga bus naudinga ne tik LKA kariūnams, bet ir bet kuriam vyrui ar jaunuoliui.

Mindaugas Peleckis
2012 m. Rugsėjo 27 d., 00:18
Skaityta: 841 k.
Recenzija. Valdas Rakutis – „Karo meno istorija“
V. Rakutis (g. 1969) studijavo Vytauto Didžiojo universitete istoriją, tad nenuostabu, jog ir karo meno istorija jam žinoma puikiai. Mokslininko daktaro disertacijos tema – „LDK kariuomenė Ketverių metų seimo laikotarpiu“ (2000), kalbanti apie sudėtingą situaciją, kai 1788-1792 metais veikęs Abiejų Tautų Respublikos seimas ruošė valstybės reformas ir naują valstybės konstituciją. V. Rakutis karo meno istoriją LKA dėsto nuo 1996 metų. 
 
Frazė „karo menas“ skamba kiek neįprastai. Atrodo – koks čia menas, tik žudymas. Tačiau pasigilinus, tai ne tik strategija ir taktika, kaip tai buvo suprantama iki XIX a. vidurio. (Tiesa, ši knyga būtent ties juo ir baigiasi.) Knyga pateikia karų istoriją nuo senųjų laikų iki revoliucinių vadinamais 1776-1850 metų, joje aprašomi žymiausi mūšiai, jų taktika, vadai, ginkluotės. 
 
Kas man labai patiko šioje knygoje – joje daug iliustracijų. Ir jos atlieka ne tik estetinę funkciją, tačiau apie mūšius kartais kalba geriau nei tai būtų ilgi puslapiai paprasto teksto. Savo akimis pamatyti schemas, kaip buvo išsidėstę kariai garsiuose istoriniuose mūšiuose išties labai įdomu. Aprašoma terminija, knygos stilius aiškus, populiarus, suprantamas ir ne specialistui. 
 
Knygoje – įvadas, literatūros sąrašas ir devyni skyriai: „Priešistorė ir senosios civilizacijos“, „Senovės Graikija ir Makedonija“, „Senovės Roma“, „Ankstyvieji ir brandieji viduramžiai. V-XIII a.“, „Vėlyvieji viduramžiai. XIV-XV a.“, „Naujųjų laikų pradžia. 1500-1560 m.“,, „Trisdešimtmečio karo epocha. 1560-1648 m.“, „Kabinetiniai 1648-1776 m. karai“, „Revoliuciniai 1776-1850 m. karai“. Literatūros sąrašas – solidus, jame esama leidinių ir lietuvių, ir užsienio kalbomis. Pati knyga sudaro gerai, kruopščiai parengto leidinio įspūdį, o skaitant ją nuodugniai, įtraukia tartum geras romanas. 
 
Šiame leidinyje taikomas karo apibrėžimas yra toks: „Karas yra istorinis įvykis, kurio turinį sudaro įvairių nesutarimų, prieštaringumų ar konfliktų sprendimas prievartos būdais“ (p. 7). 
 
Karo meno istorija – viena iš karo istorijos disciplinos dalių (greta kariuomenės istorijos, karinės minties istorijos, susijusi su strategijos, operatyvinio meno ir taktikos istorijomis). 
 
Autorius turi rašytojo gyslelę, tad apie mūšius mus išsamiai informuoja ne tik grafikai ir žemėlapiai, bet ir rišlus, sodrus tekstas. Čia ne tik pamatysime įspūdingą XII a. samurajaus aprangą su detaliu jos aprašymu, bet ir sužinosime, kuo karo menas skyrėsi įvairiose šalyse. 
 
„Nori taikos, ruoškis karui“ („Si vis pacem, para bellum“), rašė romėnas Publius Flavius Vegetius Renatus apie 400-uosius metus veikale „Apie karo reikalus“ („De Re Militari“). Vegecijus, kaip jį įprasta vadinti, akcentavo kareivių apmokymo, disciplinos ir tvarkingos strategijos būtinybę. V. Rakučio knyga to taip pat gali išmokyti. 
Komentarai