Brolių gudų muzikos štrichai

Nuo Milogrado kultūros iki Baltarusijos Respublikos

Dabar 9,85 mln. gyventojų turinti Baltarusija, kaip daugelis žinome iš istorijos, anksčiau buvo vadinama Gudija. VII–VI a. pr. Kr., pasak archeologės ir mitologės Marijos Gimbutienės, pietų Baltarusijos teritorijoje susiformavo baltiška Milogrado kultūra (kiti tyrinėtojai ją laiko slaviška). VIII–IX a. susiformavo baltarusių etnoso pagrindas – krivičių, dregovičių, radimičių gentys, atsikėlusios į baltų (jotvingių, Dniepro baltų) žemes. IX–XII a. susiformavo ir išaugo faktiškai nuo Kijevo Rusios nepriklausoma Polocko kunigaikštystė. Nuo XII a. pab. iki XVIII a. pab. ištisus 600 metų egzistavusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) apėmė ir visą dabartinę Baltarusiją. Rusinų gyvenamos teritorijos užėmė didžiąją dalį valstybės, todėl Lietuvos didieji kunigaikščiai ėmė vadintis ir Rusios valdovais. Iki 1569 m. didžioji dalis LKD oficialių dokumentų buvo rašoma gudų kalba. 1795 m. Rusija galutinai atėmė beveik visas baltarusiškas žemes (išskyrus Balstogę, kuri atiteko Prūsijai) ir uždraudė lotynišką raidyną. Tačiau baltarusiai broliškai dalyvavo 1863 m. sukilime, o 1905 m. kartu su lietuviais atgavo galimybę kalbėti ir rašyti savo kalba. 1918 m. kovo 25 d. Visos Baltarusijos kongresas paskelbė nepriklausomą Baltarusijos Liaudies Respubliką (ji nebuvo komunistinė, kaip gali pasirodyti iš pavadinimo), kuri egzistavo tik iki 1919 m. sausio 5 d. sovietinės okupacijos. Vasario 27 d. įkurta Lietuvos ir Baltarusijos SSR, arba Litbelas, egzistavęs iki 1920 metų. 1922 m. Baltarusija tapo Sovietų Sąjungos dalimi. 1991 m. rugpjūčio 25 d. atkurta Baltarusijos Respublika. Nuo 1994 m. liepos Baltarusijai vadovauja A. Lukašenka.

Beje, baltarusių (gudų) kalba (бела­ру́ская мо́ва) – viena iš trijų rytų slavų (rusų, ukrainiečių, baltarusių) kalbų (tiesa, yra dar rusinų kalba, kai kurių tyrinėtojų laikoma ukrainiečių kalbos tarme). Ja kalba apie 9 milijonai žmonių. Iš visų slavų kalbų baltarusių kalba turi daugiausia lituanizmų ir kitų baltų kalbų skolinių. Anksčiau buvo naudojama lotyniška abėcėlė lacinka (лацінка), kurioje buvo lietuvių ir lenkų rašto elementų; vėliau ji pakeista kirilica. Lacinką kartais naudoja išeivijos baltarusiai.

Gudais (kildinama iš indoeuropiečių prokalbės žodžio *ghudos) lietuviai baltarusius vadina nuo seno. Simonas Daukantas, vėliau – Kazimieras Būga, Zigmas Zinkevičius siejo gudų etnonimo kilmę su gotais, šį savivardį vartojusiais bent iki IV–V amžiaus.

Trumpa baltarusiškos muzikos istorija

Baltarusių muzika turi gilias tradicijas. Jos siekia LDK laikus. Beje, dabar LDK muziką atkuria 1999 m. Homelio (Gomelio) mieste susibūręs viduramžių folk (medieval folk) kolektyvas „Stary Olsa“ („Стары Ольса“), pavadintas Mahiliovo (Mogiliovo) srityje esančios Olsos upės vardu. Šios grupės nariai save vadina litvinais, šlovina LDK, ypač gerbia Vytautą Didįjį, yra sukūrę ne vieną jam skirtą dainą, lankėsi Lietuvoje. „Senoji muzika turi tokios energijos, kokią labai retai aptiksi šiuolaikinėje popmuzikoje, – pokalbyje su šio straipsnio autoriumi yra sakęs vienas grupės narių Alesas Čiumakovas. –­ „Stary Olsa“ muziką atlieka originaliais, senoviniais instrumentais, kai kurie jų yra pasigaminti mūsų pačių, kiti – pirkti. Dabartinės valstybės Baltarusija ir Lietuva – istoriškai bei geografiškai priklauso vienam arealui. Baltarusijoje gyveno vien baltų gentys, kol neatėjo slavai. Ir daugelis tradicinės baltarusių bei lietuvių kultūros bruožų – absoliučiai identiški. Tai galima pastebėti, analizuodami baltarusių ir lietuvių baladžių temas. Palyginti su kitomis tautomis, baltarusių ir lietuvių folkloras yra labiausiai panašus. Vienintelis dalykas, kuris mus skiria, yra skirtingas istorinis pastarųjų dviejų šimtmečių kelias. Taigi turime bendrą praeitį, bend­rą ateitį ir skirtingą dabartį.“

Nuo 2005 m. A. Lukašenkos įsakymu 75 proc. visos per Baltarusijos radijo stočių transliuojamos muzikos turi būti baltarusiška. Sovietiniais laikais bene geriausiai žinoma baltarusių grupė buvo 1969 m. įkurta „Pesniary“ (1969–1970 m. ji vadinosi „Liavony“, paskui – „Pesniary“). Šis estradinės muzikos kolektyvas iširo 2003 m., mirus jo įkūrėjui Uladzimirui (Vladimirui) Muliavinui. Iš senųjų estradinės muzikos grupių dar gerai žinomos „Verasy“ (įkurta 1971 m.), „Siab­ry“ (1974). Roko muzika Baltarusijoje atsirado 1980–1990 m. Jos pradininkės –­ grupės „Mroja“ (1981; 1994 m. pervardinta į N.R.M., „Niezaležnaja Respublika Mroja“, vadinama populiariausia šalyje roko grupe; jos tekstai – dažnai politiniai, nesutampantys su A. Lukašenkos pozicija), „Žygimont Vaza“ (1987), „Miascovy Čas“ (1987), „Ulis“ (1988), „Neuro Dubel“ (1989), „Krama“ (1991), „Novaje Nieba“ (1991), „Palac“ (1992). Taip pat žinomos baltarusiško roko grupės „TT-34“, „Little Blues Band“, „The Stoks“, „Tornado“, „5 Diez“, „BeZ bileta“ ir kt.

Be abejo, negalima nepaminėti ir Baltarusijoje gimusio dainininko Boriso Moisejevo, dabar Rusijoje gyvenančios kultinės roko grupės „Bi-2“ (1988 m. ji įkurta Babruiske), nenustygstančių vietoje ska-punk dievukų „Lyapis Trubetskoy“ (1990 m. įkurta Minske), oi! stiliaus pankų „Mister X“ (2002), neofolko kūrėjų „Kriwi“ (1996), žymiausių reperių „Udar Bandy“ ir Ё.Б.Т.В.О.Ю.М.А.Т.Ь. (1995), Lietuvoje gerai žinomų metalistų „Gods Tower“ (1989).

1990 m. liepos 13–15 d. Lenkijos teritorijoje, netoli Baltarusijos sienos esančiame Borako miške prie Gródeko miestelio surengtas pirmasis Baltarusijoje roko festivalis „Basóvišča“, vykstantis iki šiol. 2006 m. jame pirmąsyk apsilankė lietuvių rokeriai IR. 2007 m. rugpjūtį Norviliškėse, šalia Baltarusijos sienos, Lietuva surengė pirmąjį tarptautinį muzikos festivalį „B2gether“. Nuo 2004 m. Baltarusija dalyvauja „Eurovizijoje“ (nuo 2003 m. – „Vaikų Eurovizijoje“). Dar 1992 m. rusų dainininkės Alos Pugačiovos iniciatyva Vitebske pradėtas rengti festivalis „Slavianski Bazar“, kurio nugalėtoju 2008 m. tapo Donatas Montvidas.

Tiesa, dėl laisvės apribojimų daugelis baltarusiško roko grupių savo dainas įrašo Rusijoje ar kitose užsienio šalyse. Muzikologai Maya Medich ir Lemezas Lovas pareiškė, kad „nepriklausomos muzikos kūrimas Baltarusijoje – vis pavojingesnis, rizikingesnis dėl Baltarusijos vyriausybės spaudimo „neoficialiems“ muzikantams“. Vis dėlto nusprendžiau išsiaiškinti, ar tikrai kūrybos laisvė brolių gudų žemėje taip varžoma.

Daugelis Baltarusijos grupių Vakaruose nežinomos

Bene geriausiai į šį ir kitus klausimus, susijusius su Baltarusijos muzika, galėtų atsakyti žymus šios šalies menininkas –­ itin produktyvus elektroninės ir eksperimentinės muzikos kūrėjas, renginių organizatorius VLADISLAVAS BUBENAS (www.buben-info.narod.ru).

Papasakokite apie Baltarusijos muzikinę sceną. Kokia ji?

Gana įvairi. Yra įvairiausių muzikinių stilių ir krypčių. Deja, daugelis Baltarusijos grupių nežinomos Vakaruose, nes jos gana pasyviai reklamuojasi. Tiesa, kai kurios grupės dabar tai daro internete, pasitelkdamos mp3. Dar visai neseniai Baltarusijoje buvo populiari metalo muzika. Buvo rengiama daug jos koncertų, atvykdavo koncertuoti žymios metalo grupės iš užsienio. Apie metalą buvo leidžiami keli žurnalai, rengiamos radijo laidos. Dabar situacija pasikeitė. Daugelis metalo muzikantų susidomėjo kitais žanrais: jie pradėjo domėtis gotikine ir industrial muzika. Baltarusijoje taip pat populiarūs ir šie stiliai: techno, house, easy listening, d’n’b’, break beat, ambient, jungle, synthpop ir kiti.

Kokios grupės dabar populiariausios Baltarusijoje?

Kaip ir daugelyje šalių, tai – įvairių rūšių popmuzika. Turime ir grupių, kurios kuria tikrai originalią alternatyviojo roko muziką. Metalo scenoje žymiausi –­ „Gods Tower“. Deja, ši grupė nebegroja. Mirė vienas jos narys. (Dėl grupės dainų kompozitoriaus, nesugebėjusio kovoti su alkoholizmu, gitaristo Aleksandro Urakovo mirties grupė iširo 2002 m.; A. Urakovas mirė 2003-iaisiais, – M. P.) Ši grupė kūrė tikrai įdomią muziką. „Gods Tower“ populiarūs ne tik Baltarusijoje, bet ir kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse. Taip pat populiari ir etninės muzikos grupė „Troica“, 1996 m. įkurta multiinstrumentalisto Ivano Kirčiuko.

Įdomiausios Baltarusijos industrial ir postindustrial muzikos grupės – „Satans Braten“, „StereoN“, „Alex Coostoff“, „Roomdark“, „Spit it out“, eksperimentinės, ambient – „I-dex“, „Plesk“, „Pavel“, improvizacinės – „Knyaz Myshkin“, „Drum Ecstasy“, „Sun & Flowers“, „Barfly’s Dreams“, „Nagual“, gothic rock – „Prophetic Dream“, „Dromos“, synthpop –­­ „Valik Grishko“, „Strik Kot“, „Logika Metro“, „Anonimka“, techno – „Energan“, „Minor Scene“, field recordings (eksperimentinės muzikos rūšis, kai naudojami įvairūs aplinkos garsai, – M. P.) –­­ „Aortha“. Taip pat yra grupių, kurios jau seniai groja tradicinį roką – N.R.M., „Krama“, „Ulis“, „Žygimont Vaza“. Įvairūs žmonės mėgsta įvairią muziką. Popmuzikos vakarėliuose karaliauja minimal techno, r’n’b, techno, house ir kt. Paaugliai mėgsta emo, metalą, repą. Studentai –­­ elektroninę muziką (d’n’b, break beat, jungle), taip pat labiau eksperimentinį techno. Yra ir auditorija, mėgstanti industrial, break core, gothic rock. Tačiau eksperimentine muzika Baltarusijoje domisi išties nedaug žmonių.

Ar alternatyviosios muzikos grupės susibūrusios daugiausia Minske, ar ir mažesniuose miestuose?

Įdomių grupių esama įvairiuose Baltarusijos regionuose. Ypač – Gomelio, Polocko, Vitebsko, Mogiliovo, Bresto, Grodno miestuose. Bėda ta, kad mažuose miestuose, kuriuose irgi yra muzikantų, nėra galimybės normaliai reklamuotis per radiją ir televiziją. Tačiau dabar kai kurie aktyvūs žmonės bando sukurti internetinius resursus, skirtus vietinėms grupėms. Rengiami koncertai, festivaliai. Jų kokybė vis gerėja, renginiai tampa profesionalesni. Neseniai Baltarusijoje surengtas eksperimentinės muzikos festivalis, kuriame dalyvavo ir užsienio svečiai. Lietuvoje buvo skelbiama, kad tai – pirmasis tokio tipo renginys. Tikrai ne. Baltarusijos eksperimentinės muzikos, poezijos ir performansų festivalis, pavadintas „Neformat“, rengiamas nuo 1999 metų. Taip pat rengiami festivaliai „In Touch“ ir „Unsound“. Pastarasis neseniai vyko įvairiuose Minsko klubuose. Jame dalyvavo muzikantai iš Vokietijos, Šveicarijos, Lenkijos, Čekijos, Švedijos, JAV, Austrijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Italijos.

Papasakokite apie savo muziką. Esate žinomas daugybe slapyvardžių – Buben, Prus, Zeroism, Donald Dark, Ego, Zhraja, Manstappz, Kein, Shamaniac, Over Voltage, Bolshevik, Perpetual Deathic, Skvarka, Criminal Chromosome, I Me Mine, Bachus, Panie Kahanku ir kt. Jūsų diskografijoje – dešimtys įvairiausių albumų!

Jau seniai kuriu muziką underground scenoje. Pradėjau punk-hardcore grupėje „Barfly’s Dreams“ 1995 metais. Sugrojome daug koncertų, sukūrėme du albumus. Tada dalyvavau projektuose „Fat Not Dead“ (electro industrial), „Bachus“ (post-black, gothic rock), „I Me Mine“, „Shamaniac“, „Overvoltage“, „Panie Kahanku“, „Ego“, „Donald Dark“. Šiuose projektuose kūriau įvairiausių stilių muziką – industrial, noise, break core, ambient, E.B.M. ir kt. Pradėjau dirbti prie solo projekto „Buben“.

Kas labiausiai Jus įkvepia kurti?

Muzika, kaip ir kita kūryba, – socialinis dalykas. Viskas, kas supa mane, daro įtaką. Man svarbu bendrauti su įdomiais žmonėmis, svarbios ir kelionės. Esu koncertavęs Vokietijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, Belgijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Austrijoje, Moldovoje. Tai labai praplėtė mano akiratį.

Kokia Jūsų kuriamos, tokios įvairialypės muzikos filosofija?

Kiekvienas naujas albumas – naujas mano gyvenimo ir darbo periodas. Kiekviena kompozicija susijusi su mano subjektyviomis emocijomis. Mano muzika –­ visiškai individuali, tai – aktualioji muzika. Kai kuriuose projektuose ir albumuose reaguoju į politinius, socialinius įvykius.

Vietinėje muzikos televizijoje MTV vedu laidą apie alternatyviąją elektroninę muziką „Kvietėte elektrikus?“ Septynerius metus vedžiau pirmąją radijo laidą Baltarusijoje, skirtą alternatyviajai muzikai, pavadintą „Prarastasis pasaulis“ („Lost World“). Tuo pačiu pavadinimu esu įkūręs ir internetinį žurnalą bei leidyklą. Mano albumus yra išleidusios Jungtinės Karalystės, JAV, Australijos, Norvegijos, Prancūzijos, Lenkijos, Kanados, Nyderlandų, Vengrijos, Singapūro, Rusijos, Čekijos, Ukrainos ir Baltarusijos leidyklos.