"Voratinkly, tarp dviejų šermukšnio šakų"
Rasos Kutkaitės eilės ir fotografija.
Rasa Kutkaitė
2012 m. Rugsėjo 18 d., 15:45
Skaityta: 382 k.
begalybė
visi tie debesys jau yra išžiūrėti
lietus nieko daugiau nepasako
tik tai kad jis yra lietus
o ne smėlis
byrantis tiesiai ant veido
net nežinau ar kažkas buvo
jei nebegaliu suvokti ar bus
po žiemos visada ateina
kaukiantys šunys
net jei žiema būna vasarą
ar iškart po nakties
išbrenda
su nuometu lyg jaunoji
balta lyg numirus
juoda lyg užgimus
ir jokio ženklo
kad gyvenimas tęsiasi
nes kai pradeda baigtis
tai baigiasi be pabaigos
tinka iki
delnai su išravėtais pirštais
grubiai krenta ant veido
kruša iš atminties
nė vieno tarpo tarp žodžių
nereikėjo miegot
kai dalgiu šienavo praeitį
pilna kaukolė akmenų
supelijusių vaistažolių
jei būtų pasibaigęs
mano galiojimas
tikriausiai
gyvenčiau pilnatvėj
negimę nemiršta
dabar vėl teks prasidėti iš naujo
iš visko ko dar nebuvo
ir niekad nebus
kaip buvo
nes visur kur buvom
laikas viksvom nupjaustė pėdas
nebėra kuo eiti
kai pėdos guli
susimaišiusios su žolėm
su plaukais
kurie plaukia pasroviui
stovėdami vietoj
bandei išeit iš manęs
šaukei vaikiškais balsais
numirėlių žodžius
ir niekur neišėjai
nes niekas niekur neišeina
sulindę į mane kaip į maišą
čia prasideda visi
kurie taip ir nemiršta
nes negali mirti negimę
***
po kaitros
nusiprausus tavim
stebiu kaip plečiasi ribos
horizontas pakyla virš
pilnaties virš gyvenimo
žvaigždės pilve šoka tango
duok man ranką
supilto kalno papėdėj
su manim tuokeisi mirtiną kartą
tai tik todėl
kad yra nežinojimas
kuriam vis dar
meldžiuosi
šalia
vis dar nenoriu gimti
tegul paukščiai savo sparnais
mane uždengia
nuo pravirų pragaro vartų
vėl sutiksiu gyvenimą
voratinkly
tarp dviejų šermukšnio šakų
kuomet tavo akių vyzdžiai
plėtėsi ir traukėsi
norėdami pagauti
vienintelį rišlų sakinį
šioj akimirkų raizgalynėj
mes esame per toli
vienas nuo kito
kad būtume laisvi
vienas šalia kito
