Lunatikas. Novelė

Saugiai ošė mėnulio jūros, bet šuoliui į asfalto gelmę reikėjo baltų sparnų. Lunatikas – ne angelas, ne paukštis. Jis – nepabudęs cirko akrobatas, bėgantis aštriais stogais.

Mirksėjo šaltos žvaigždžių akys. Naktis, it svajonių jachtas, į meilės užutekį plukdė lengvus debesėlius. Šalia pilko kamino lunatiko laukė juoda katė. Neverta priešintis aksominei aistrai. Lunatikas pavirto baltu katinu.

Naktį nutyla muzika. Miega gitaros, fortepijonai ir smuikai. Koncertuoja gatvė. Neobliuotais tvoros klavišais groja vėjas. Gaudžia lietaus vamzdžiai, girgžda skardiniai sienų saksofonai. Gieda vaiduokliai.

Skersgatvio diskotekoje mirksi žibintai. Šoka elektros stulpai ir užrakintos durys. Sausas sienų tinkas deklamuoja meilės eiles.

Lunatikas pabunda išvargęs. Į kambarį netelpa per pusę sulenkta naktis. Gailiai girgžda šaltas parketas. Ant stalo - tušti alaus buteliai ir neplautos stiklinės. pastalėje voliojasi nulūžęs švarko šešėlis, džiūsta ant kėdės numesti marškiniai, po lova slepiasi kaminkrėčio frakas.

Baigėsi trumpas nakties spektaklis. Garuoja bejėgė arbata.Aušta stebėtinai paprastas rytas.

Vilnius, 2012 m.