It baukšti gervė pro šalį praskrido vėjavaikė vasara. Artėjo šaltis – rūstus ir teisingas draugas. Pavydi vasara užtrenkė dangaus vartus, kad Jogirdas neišskristų kartu su gandrais.
Ankstų rytą Jogirdą supurtė šaltukas, drėgnas sienų drebulys. Po lova palindo minkštas kilimėlis, sulinko į lubas įkalta vinis. Metas pradėti šventą žiemos apeigą. Į seną, medinį, variu kaustytą lagaminą jis įdėjo simbolinį ryšulėlį malkų, butelį vandens ir stiklinę.
Apeiga valdo žmogų. Jogirdas nė kiek neabejojo, kad slėnyje prie seno akmens jo lauks Rimvilė. Nepaskambino, net nesiuntė žinutės. O kam? Apeigai reikia besąlygiško tikėjimo. Jei Rimvilė nepajus žiemos kvietimo – auka bus nepriimta ir jų meilė užges.
Kiekviena meilės akimirka turi gimtadienį, užburtą sielos veiksmą, ryšį su dangumi. Žmogui reikia laimės, o Saulei užtenka ryšulėlio sausų malkų, Mėnuliui - stiklinės vandens.
Tyrai apeigai reikia tylos. Nereikia nei burtažodžių, nei užkalbėjimų, nei maldų. Dailūs žodžiai it piktžolės vešliai auga šventyklų patvoriuose. Storų knygų tamsa užrakina širdies duris. Į sumeluotą dangų skuba vorai ir žiurkės.
Kai tik Jogirdas įžengė į miško aikštelė jis pamatė Rimvilę. Mergina stovėjo prie aukšto akmens. Jogirdas sustojo, nes laukė slapto ženklo, kvietimo. Staiga atskrido baltos snaigės. Skaidrus stiklinis smėlis uždengė žolę. Džiugus žiemos artumas. Aštrūs pušų spygliai maldavo lietaus.
Aukštų šventyklų šešėliai slepia dangų. Tikėjimo simbolis – gamta. Dvasios atrama - tai beribis horizontas, tvirta upė ir tolimas miško žvilgsnis. Ar verta laukti stebuklo? Ar turi žmogaus balsu prabilti dangus?
Debesyse rėkė varnos – nestovėkite ant sniego, skriskite pas mus! Mėnulis atšipusiu dalgiu šienavo debesis, o Saulė sijojo baltą smėlį ir neieškojo auksinių žodžių. Tik sniegas išlaisvina žmones. Jogirdas nusilenkė akmeniui ir ant aukuro atsargiai padėjo dovanas.
Rūsti padangė šnekėjo žaibais. Nesulaikoma, beribė meilės jėga. Jogirdas apkabino Rimvilę. Debesyse pražydo gėlės. Mėnulis atvėrė saugiai paslėptą dangų, erdvę, kurios nevaldo žemė. Jogirdui atrodė, kad jis apkabino Saulę ir pavirto juodu Mėnuliu.
Ant sniego nukrito įsimylėjėlių veidai, sudužo kaukės. Į dangų pakilo šviesa ir rūkas. Sapne ištirpo mirties šešėliai.
Vilnius, 2012 m.
