Gerbiamas profesoriau, gal galite prisiminti, kaip tapote suomių kalbos ir kultūros tyrinėtoju? Kuo Jus patraukė Suomija, kas atvedė į šį kelią?
Ką betyrinėtumei – suomių, estų, karelų, vepsių ar kitų finougrų tautų kultūrą, kalbas – visa tai yra finougristika.
Su suomių kalba susidūriau 1957 m. Bet apie Suomiją kai ką žinojau iš anksčiau. Dar vidurinėje mokykloje kažkokiame sename leidinyje perskaičiau, kad buvo toks suomis Niemi, kuris išmoko lietuviškai, buvo atvykęs į Lietuvą ir domėjosi lietuvių liaudies dainomis. Juk tai labai įdomu. Universitete dėstytojas taip pat truputį kalbėjo apie jį, paskui – nežinau, kokiu tikslu – paskaičiau „Kalevalą“, nors, prisipažinsiu, ten daug ko nesupratau.
Dėl kalbos. Mane nuo vaikystės traukė svetimas žodis. Mokykloje šalia gimtosios žemaičių kalbos išmokau lietuvių, rusų kalbas. Norėjau išmokti lenkiškai (mat mano bobutė buvo bajorų kilmės ir mokėjo lenkiškai), bet nebuvo kas padėtų. Dar mokykloje savarankiškai mėginau mokytis vokiečių kalbos, tik nelabai sėkmingai. Universitete ėmiausi esperanto, paskui latvių kalbos, o kad pramokčiau lenkų, specialiai pasiėmiau docentės Meilės Lukšienės pasiūlytą temą „Literatūros dalykai žurnale „Tygodnik Wileński“ (1818–1822)“. Tas pastangas lėmė ir noras perskaityti lenkiškus savo „kaimyno“ Dionizo Poškos raštus (gimiau jo buvusio dvaro baudžiauninko troboje, dirbau D. Poškos dvaro žemę ir Baublius mačiau iš kiemo). Taigi būta vadinamojo parapinio patriotizmo. 1956 m. su Vilniaus universiteto ansambliu (grojau birbyne) gastroliavome Taline, ten susipažinau su estais, o aplinka man pasirodė tokia miela ir prasminga, kad grįžęs ėmiausi mokytis estų kalbos. Šiaip ar taip, visą laiką mane traukė į šiaurę. 1957 m. Maskvoje vyko VI pasaulinis jaunimo festivalis, kuriame dalyvavo Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblis. Viename delegacijų susitikime su suomiais susipažinau su dviem suomėmis ir viena man grįžusi atsiuntė atviruką su dviem sakinukais suomių kalba. Reikėjo išsiversti. Taip ir prasidėjo draugystė su suomių kalba. Kurį laiką mes susirašinėjome – ji rašė suomiškai, o aš angliškai. Mokymasis buvo primityvus, nes neturėjau vadovėlio, tik „Suomių–rusų kalbų žodyno“ trumpą gramatikos tekstą. Pradžia buvo padaryta, bet paskui kuriam laikui suomių kalbą atidėjau, kai rašiau disertaciją. Nors disertacija „Lietuvių kalendorinių apeigų tautosaka“ buvo lyginamoji, suomiškos medžiagos nepanaudojau, nes neturėjau literatūros, tik estų. Tame darbe vyravo slavų kalbos – be rusų kalbos, ukrainiečių, baltarusių, lenkų, čekų, bulgarų, žinoma, latvių, anglų, vokiečių. 1968 m. grįžau prie suomių kalbos ir jau visam laikui. Suomių mokslinių leidinių ėmiau gauti, kai 1975 m. buvau priimtas į Suomių literatūros draugiją nariu korespondentu. Aišku, ne visas knygas, nes kai ką tarybinė cenzūra sulaikydavo. 1992 m. tapau ir „Kalevalos“ draugijos nariu.
Esate vienas iš nedaugelio Lietuvos mokslininkų, išmanančių suomių kalbą ir kultūrą. Kodėl mūsuose tai nepopuliaru, nejaugi Lietuvai Suomija neįdomi?
Pokario metais Lietuva neturėjo jokių ryšių su Suomija. XX a. 7–9 deš., ko gero, vienintelis tiesiogiai tyriau Lietuvos ir Suomijos kultūrinius, literatūrinius ir šiek tiek politinius ryšius. Antroji mano disertacija „Baltai ir jų šiaurės kaimynai“ (1989) buvo iš šios srities.
Lietuva yra tokia šalis, kuri, ypač po Atgimimo 1990 m., labiausiai pripažino tik JAV. Kaimynės nesulaukė dėmesio. Antai apie 1991 m. mūsų spaudoje kai kurie žurnalistai, remdamiesi tuometinėmis Tarybų Sąjungos neigiamomis nuostatomis Suomijos atžvilgiu, Suomiją vadino Tarybų Sąjungos prostitute, laikė apskritai niekinga šalimi. Juk ir Lietuvos ambasada Suomijoje atidaryta gerokai vėliau negu Suomijos ambasada Vilniuje.
Papasakokite apie suomių kalbos ir kultūros tyrinėjimus Lietuvoje.
Pirmasis lietuvis, gilinęsis į finougrų kalbas ir nemažai nuveikęs, buvo kalbininkas Kazimieras Jaunius (žr. mano knygą „Kalbininko Kazimiero Jauniaus rankraštinis palikimas“, 1972), beje, mokėjęs apie 20 kalbų. Nemažai pasidarbavo Kazimieras Būga, nors jis ir nesitaikė į finougristus. Vėlesniais laikais kalbininkai finougristikai nieko nedavė, tik naujai interpretavo K. Būgos, danų mokslininko Vilhelmo Thomseno ir kitų darbus. Mat tam reikia mokėti daugiau kalbų, o mūsų kalbininkai, nors ir vadina save kalbininkais, nelabai tuo pasižymi. Pvz., estai labiau linkę mokėti daug kalbų (prof. Paulius Ariste mokėjo apie 30, prof. Pentas Nurmekundas – apie 50, dabartinis Talino universiteto rektorius Reinas Raudas moka taip pat apie porą dešimčių). Kultūros srityje daug nuveikė poetas, vertėjas, tautosakininkas kan. Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta. Jis išvertė „Kalevalą“, A. R. Niemi studiją „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai“, tarpukario spaudoje daug rašė apie Suomijos kultūrą, su bendraminčiais 1927 m. įkūrė Lietuvių–suomių (susiartinimo) draugiją ir ilgą laiką buvo jos sekretorius. Po Antrojo pasaulinio karo ligi 1969 m. ryšių su Suomija nebuvo jokių, o paskui, susigiminiavus Vilniui su Joensū ir Marijampolei (Kapsukui) su Kokola, atsirado šioks toks bendravimas (daugiausiai valdininkų). Suomiai norėjo dalykiškiau bendrauti, tačiau iš Maskvos tokio leidimo nebuvo. 1990 m. sausį atkūrus iki karo veikusią draugiją, tik dabar pavadintą Lietuvos ir Suomijos draugija, prasidėjo dalykiškesnis bendradarbiavimas su Suomija, nes ir Helsinkyje buvo atkurta senoji Suomių–lietuvių draugija, dabar pavadinta Donelaičio draugija (plačiau žr. mano studiją „Lietuvos ir Suomijos draugija 1927–2000“, 2007).
Suomių pusėje turėjome ir turime daugiau žmonių, kurie domėjosi lietuvių kalba, lietuvių tautosaka ir kultūra. Jau XIX a. antroje pusėje imta domėtis baltiškais skoliniais, pvz., Augustas Ahlquistas, kurio dėka ir K. Jaunius įsitraukė į finougristinius tyrinėjimus. Lietuviškai mokėjo ir Lietuvoje dvi vasaras (1894 ir 1895 m.) praleido kalbininkas baltistas Jooseppi Julius Mikkola, po karo baltiškaisiais dalykais domėjosi kalbininkas Valentinas Kiparsky, prieš dešimtmetį Kari Liukkonenas išleido studiją „Baltisches im Finnischen“. Kultūros srityje daug nuveikė rašytoja Maila Talvio-Mikkola (žr. mano parengtus ir išverstus jos lituanistinius raštus „Dvi meilės“ (1994) ir jos korespondencijos knygą „Nemuno rašto aidai“ (1996), bet daugiausiai – Helsinkio universiteto profesorius, atidavęs lituanistikai beveik 30 gyvenimo metų, Aukusti Robertas Niemi. Jis Lietuvoje užrašė apie 3600 liaudies dainų, su A. Sabaliausku išleido jų rinkinį „Lietuvių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje“ (1912), studiją „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai“ (1913), lietuvių literatūros istoriją „Lietuvių literatūra“ (1925) ir daug kitų darbų (plačiau žr. mano parengtus ir išverstus jo raštus „Lituanistiniai raštai. Lyginamieji dainų tyrinėjimai“ (1996). Taip pat lietuvių kultūros labui dirbo slavistas ir baltistas Helsinkio universiteto prof. Viljo Mansikka, neliko abejingas lietuvių folklorui ir prof. Matti Kuusi. Dabar ryšius su Lietuva tęsia A. R. Niemi anūkas matematikas Helsinkio universiteto prof. Hannu Niemi. A. Sabaliausko iniciatyva lietuviai pastatė paminklą Hietaniemio kapinėse Helsinkyje ant A. R. Niemi kapo. Jo sūnaus Turo Niemi ir anūko H. Niemi iniciatyva sukurta ir 2001 m. atidengta paminklinė lenta ant koplyčios sienos Mieleišių kapinėse (Biržų r.) A. Sabaliauskui. Gražiai susiėjo dvi kultūros.
Ryšiams svarbu ir literatūros vertimai. Pirmasis suomių literatūros vertimas į lietuvių kalbą – pora Pietari Päivärintos apsakymėlių 1892 m. Per tą laiką du kartus išversta „Kalevala“, Aleksi Kivi, Johanneso Linnankoski, Franso Eemilio Sillanpää, Juhani Aho, Mailos Talvio, Pentti Haanpää, Veikko Huovineno, Veijo Meri, Mikos Waltari ir kitų prozos kūriniai, poetės Katri Valos eilėraščių rinkinėlis – rodos, apie 50 veikalų. O lietuvių literatūros į suomių kalbą išversta bene tik 6 knygos. Aš esu išvertęs 25 grožinės ir mokslinės literatūros knygas.
Kiek pamenu, buvo žinoma ir Juozo Tysliavos (1902-1961) bei suomių poetės Elli Permanto meilės istorija. Jai lietuvių poetas net skyrė savo rinkinį "Tolyn" (1926). Kaune 1928-1930 metais gyveno ir kūrė Suomijos švedas Henry'is Parlandas (1908-1930)... Beje, ar mokate ir kitų finougrų kalbų? Ar jos tarpusavyje skiriasi?
Esu tik susipažinęs su karelų kalba, truputį suprantu estiškai.
Ar mokate samių (saapme, lappi) kalbą? Gal galite daugiau papasakoti apie ją ir apskritai baltų ir finų kalbų santykius? Ar turime bendrą praeitį su samiais ir kitais finais? Skaičiau vieno švedų mokslininko straipsnį, jog esama daug tarpusavio skolinių ir galbūt taip yra dėl to, kad kadaise giminiavomės? Ką manote apie tokias hipotezes?
Samių kalbos nemoku, nes neturėjau tikslo pasimokyti. Terminas lappi vartojamas tik istoriniuose raštuose, nes Suomija 1991 m. priėmė sprendimą, kad lapiais vadinti gyventojai bus vadinami tikruoju vardu – samiai. Taigi nuo 1992 m. sausio 1 d. jie yra samiai (tokie ir buvo). Terminas lapiai buvo neigiamas. Taigi ir žiniasklaida turėtų gerbti tuos tundros gyventojus.
Dėl kalbinių ryšių. Samių etnonimas yra baltiškas, nuo žodžio žemė. Taip pat ir suomių vardas, ne vieno mokslininko manymu, yra baltiškas, nuo žodžio žemė, tik pasiskolintas ne tiesiogiai, o per germanus. Suomijos regiono Häme vardas – nuo žemė. O iš viso Pabaltijo finų kalbose yra beveik 400 baltiškų skolinių. Tai lėmė kaimynystė ir tiesioginiai ryšiai. Reikšmingiausia tai, kad finų kalbose iš septynių giminystės terminų penki yra baltiški. Ir svarbiausia – skolinys morsian ‚jaunamartė‘, ‚marti‘ yra baltiškas žodis. O tokio termino negalima paskolinti be daikto, t. y. nuotakos (merginos). Gal kai ką galima laikyti hipotezėmis, bet čia yra tikrovė. Kalbininkai negali paaiškinti, kodėl Lietuvoje yra 33 suomiški vandenvardžiai (hidronimai) ir dar apie tiek abejotinų. Pasak naujosios Turku universiteto profesoriaus Kalevi Wiiko hipotezės, po ledynmečio iš Ukrainos refugiumo (stovyklos) į šiaurę paskui elnius traukė medžiotojai ir žvejai finai, o paskui juos kiek vėliau – žemdirbiai baltai, slavai. Gal tai galės paaiškinti šituos neaiškumus.
Kaip Suomija žvelgia į Lietuvą? Ar esame jiems atsilikusi šalis? Juk jei ne sovietinė invazija, galėjome turbūt būti laisva šalis. Kaip suomiams pavyko išvengti karelų likimo?
Suomiai yra santūrūs žmonės ir niekur nepuola stačia galva. Dėl jų susiklausymo po Antrojo pasaulinio karo valstybė išmokėjo milžinišką kontribuciją Tarybų Sąjungai ir atsitiesė tapdama ekonomiškai išsivysčiusia Europos šalimi. Nors jie išvengė karelų likimo, po karo Tarybų Sąjunga iš Suomijos atėmė dalį suomiškosios Karelijos teritorijos (apie 44 tūkst. kv. km), taip pat svarbų kultūros centrą Vyborgą (Viipuri), kuris dabar visiškai nugyventas. O Lietuvą ir lietuvius vertina tiek, kiek su jais galima ekonomiškai ir kultūriškai bendradarbiauti.
Papasakokite apie naujausius savo darbus. Beje, leidykla „Margi raštai“ yra išleidusi puikius Jūsų sudarytus lietuvių–suomių kalbų pasikalbėjimus, tačiau iki šiol neturime didesnio lietuvių–suomių ir suomių–lietuvių kalbų žodyno.
Šiuo metu esu spaudai atidavęs stambų straipsnių rinkinį „Suomija ir Lietuva“, tačiau nėra kas paremia finansiškai. Dabar baigiama redaguoti ir gal šiemet pasirodys mano išversta Turku universiteto profesoriaus studija „Europiečių šaknys“. Užbaigiau straipsnių rinkinį „Folkloras ir gyvenimas“ ir tarsiuosi su leidykla. Šiek tiek rūpinuosi savo gimtojo krašto Dionizo Poškos Baublių reikalais. Suomių–lietuvių ir lietuvių–suomių kalbų žodyną parengė Lietuvos bičiulis iš Joensū Jorma Vartiainenas ir jis išleistas Lietuvoje 2003 m. Dabar, mano turimais duomenimis, parengtas gerokai stambesnis suomių–lietuvių kalbų žodynas, kurį ruošiasi išleisti „Baltų lankų“ leidykla.
Kiek žmonių Lietuvoje domisi suomių kalba ir kultūra? Kiek esama lietuvių Suomijoje? Spėju, kad skaičiai nedideli. Kodėl lietuvių Suomija netraukia? Dėl iš pažiūros sudėtingos kalbos?
Tokios statistikos neturiu, bet pastaruoju metu jų padaugėjo. Tik nelabai kas nori plačiau domėtis suomių kalba ir kultūra, nes tai sunkesni dalykai, o dabar žmonės renkasi lengvesnius kelius. Kalba domisi Vilniaus universiteto profesorė Regina Venckutė.
Kiek lietuvių Suomijoje, dar niekas neskaičiavo, bet jų padaugėjo. Į Jūsų klausimą, kodėl lietuvių netraukia Suomija, atsakyčiau priešingai: traukia ir dar kaip. Prieš porą mėnesių pagrindinis Suomijos laikraštis „Helsingin Sanomat“ paskelbė straipsnį ir žemėlapį apie lietuvių iš Panevėžio aplinkos plėšikavimus Suomijoje. Jie plėšdami juvelyrines parduotuves jau pasiekė Suomijos vidurį.
Ar lietuviai gali studijuoti Suomijoje, ar esama programų, pagal kurias būtų galima šioje šalyje studijuoti jos kalbą ir kultūrą? Ar Suomijoje dėstoma baltų filologija? Ar Lietuvoje dėstoma suomių filologija?
Dabar jau galima, yra universitetuose įvairių tarptautinių programų. Suomijoje lietuvių kalba dėstoma Helsinkio, Turku, Joensū universitetuose. Lietuvoje suomių kalba dėstoma Vilniaus, Klaipėdos ir Vilniaus pedagoginiame universitetuose.
Ar daug panašumų tarp suomių (ir kitų finougrų tautų) mitologijos, gimtosios religijos ir baltų tikėjimo?
Į tą klausimą atsakyti sudėtinga. Tai jau studijų reikalas. Daugiausiai panašumų yra tarp suomių ir karelų, vepsių, ingrų, estų kalbų, nors reikia pasimokyti tų kalbų. Tarp Pabaltijo finų mitologijos panašumų yra daug. Yra panašumų ir su baltų mitologija, papročiais, net vestuvių papročiuose yra daug panašumų su baltų papročiais. Estai ir suomiai yra evangelikai liuteronai, o karelai, vepsiai, ingrai – daugiausia stačiatikiai, taip pat mordviai ir mariai. Bet dar daug išlikę senųjų tradicijų.
