Pasaulis pagal Barą

Artūro Baryso „Baro“ (1954–2005) atminimui

 

Artūras Barysas „Baras“ – viena ryškiausių XX a. antros pusės Vilniaus alternatyviosios kultūros asmenybių – avangardinio kino kūrėjas, režisierius, aktorius, melomanas, antikvaras-bibliofilas, avangardinės grupės „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ vokalistas ir šoumenas.

 

Aštuntajame–devintajame XX a. dešimtmetyje A. Barysas „Baras“ intensyviai kūrė sferoje, kuri buvo paraleli profesionaliam kinui ir laikoma mėgėjiška veikla, kai Sovietų Sąjungoje itin stiprėjo ideologinė kontrolė ir kitaminčių persekiojimas. Savo filmuose, kuriuos ne tik režisavo, vaidino, tačiau ir montavo bei įgarsino, A. Barysas „Baras“ šmaikščiai ir itin kinematografiškai parodė unikalų ir beprotišką vieno žmogaus gyvenimą sovietmečiu, o per jį ir savo laikmetį, „gėlių vaikų“ epochos blyksnius Lietuvoje, 8–9 dešimtmečio Vilniaus kiemus ir gatves bei ano meto kasdienybės absurdą. Dauguma A. Baryso „Baro“ filmų artimi komedijos žanrui, bet pantomimiški, be žodžių, tiesa, su labai gerai iš plokštelių parinkta muzika. Ir šiuo atžvilgiu A. Baryso „Baro“ filmai yra unikalus Lietuvos avangardinio kino fondas. 

 

 

Tačiau šalia kino A. Barysas „Baras“ turėjo ir kitus pasaulius – aktyvus domėjimasis alternatyvia muzika peraugo į plokštelių, vėliau kompaktinių diskų verslą, kurį jis užsuko dar sovietmečiu, ir tai tapo jo aistra, kuria užkrėtė ne vieną, supažindinęs su tuo metu mažai kam žinomu muzikiniu pasauliu. Vėliau, net sau pačiam netikėtai, jis pradėjo dainuoti avangardinėje-punk grupėjė „I.V.T.K.Y.G.Y.G“. O prekyba senomis knygomis bei Lietuvos menininkų darbais – pagrindinė A. Baryso veikla visą gyvenimą, leidusi jam būti nepriklausomu žmogumi ir gyventi savo susikurtame paraleliame pasaulyje...

 

Nepaliaujančio fantazuotojo kinas

 

Algimantas Mačiulis (fotografijos ir kino pedagogas). 1969 m. dirbau Jaunųjų technikų rūmuose, kur mokiau fotografijos bei kino. Trys vienos vidurinės mokyklos aštuntokai: Artūras Barysas, Donatas Buklys ir Sigitas Šimkus pradėjo pirmuosius kino bandymus ir netrukus pateikė bendrą vaidybinį filmuką „Alchemija“. Filme atsiskleidė sumanymas, temos vystymas, kulminacija ir netikėta atomazga. Kitaip sakant, tvirta dramaturgija. Iš karto supratau, kad susitikau su mąstančiais, talentingais vaikinais. 

 

Viskas pasikeitė baigus mokyklą – reikėjo rinktis specialybę visam gyvenimui. Donatas išvyko į Maskvą studijuoti kino operatoriaus meno, Sigitas pasuko į fotografiją, o Artūro situacija buvo visai kitokia. Artūras blogai matė. Jis visą laiką nešiojo stiprius didžiulius akinius, todėl kino operatoriaus profesija jam netiko. Mėgino stoti mokytis kino režisūros, tačiau ir ten jo nenorėjo priimti dėl sveikatos – kino režisieriui taip pat reikia kontroliuoti filmuojamą ir montuojamą kadrą. Bet Artūras buvo labai užsispyręs. Jis nematė kito kelio. Jam rūpėjo tik kinas. Jis net mąstė vaizdais. Negalėdamas tapti kino profesionalu, Artūras pasinėrė į saviveiklinio mėgėjiško kino veiklą. 

 

 

Vidmantas Gaigalas (Kino mėgėjų sąjungos pirmininkas). Nors nebuvo baigęs jokių su kinu susijusių mokslų, išskyrus tas pamokas, kurias gavo Jaunųjų technikų rūmuose pas Algimantą Mačiulį, tačiau A. Barysas puikiai išmanė kino kalbą – sugebėjo ją valdyti, todėl vaizdai jo filmuose siejasi į visumą ir kuria bendrą atmosferą, atskleidžia jo idėjas. Jis buvo subtilus kūrėjas, o pagrindinė jo mokykla – kino salė, kur jį dėl silpno regėjimo visada galėjai matyti sėdint pirmose eilėse. Kinas jam buvo itin artima meno sritis, nes jis buvo puikus fantazuotojas, aplink save sugebėjęs kurti unikalų asmeninį pasaulį tiek savo neįprastu mąstymu, tiek ir pačiu gyvenimo būdu. Būtent per kiną – įvairių menų sintezę – jis galėjo save išreikšti visiškai. Ir tai darė nesivaržydamas, be jokių stabdžių ar gėdos jausmo. Kiekvienais metais balandžio ar gegužės mėnesiais Vilniuje vykdavo respublikinis kino mėgėjų festivalis. A. Barysas visada aktyviai tam ruošdavosi – kol kiti kino mėgėjai dirbo savo darbus, Artūras kurdavo filmus. Būtent todėl per metus jis sugebėdavo sukurti ne vieną, o du, tris ar net daugiau filmų. Ir taip metai iš metų. Visi A. Baryso filmai – autoriniai darbai, ir šiuo požiūriu Lietuvos kinematografijoje jis yra išskirtinė figūra.

 

Jonas Čergelis (kino režisierius, operatorius). Dvidešimtojo amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje eksperimentinis žanras profesionaliame kine neegzistavo – tai grynai kino mėgėjų išradimas. Ir šiuo išradimu A. Barysas mėgavosi kaip reikiant. Turint galvoje tuometines realijas, jo filmai išties buvo išskirtiniai, kuriantys ypatingą atmosferą ir nuotaiką. Visi ieškojo to, kas neįprasta. Baro filmai kaip tik ir buvo tas „kitaip“. Kur ir kada prasidėdavo filmų kūrimas? Jis niekada neprasidėdavo, nes niekada ir nesibaigdavo. Tuo metu Baras tiesiog gyveno kinu ir visa tai, ką jis darė, darė taip, lyg kurtų filmą. Tai buvo jo gyvenimo būdas, jo aistra ir meilė. 

 

 

Baras ir avangardo, džiazo, noise'o gitaristas Juozas Milašius. 

 

Gyvenimas ir kūryba mums buvo neatskiriami. Kasdienybėje viskas susipindavo, ir dabar jau sunku pasakyti, kaip gimė vieno ar kito filmo idėja. Pamenu, sykį einant miestu atkreipiau dėmesį į lentą „Jų ieško milicija“, kurioje anais laikais būdavo kabinamos nusikaltėlių nuotraukos su detaliais aprašymais. Pajuokavau, kad žiūrėk, Artūrai, tavęs ieško kirpykla. Iš tokio pajuokavimo vėliau atsirado filmas „Jo ieško“, kuriame, rodos, nieko ypatingo ir nevyksta – Artūras persirengęs mergina vaikšto po miestą. Bet, turint galvoje, kad veiksmas filmuotas viešoje erdvėje aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, gūdžiame sovietmetyje, darosi smagu... 

 

Rimgaudas Karvelis (aktorius, režisierius). Žiūrint Baro filmus nesunku pastebėti, kad jis turėjo išskirtinį talentą ne tik vaidinti, kurti scenarijų, bet ir režisuoti. Savo keistumu, kreivu, neįprastu tiems laikams mąstymu, originalumu ir kūrybiškumu jis sugebėjo padaryti daug... Beveik kiekvienas jo filmas Kino mėgėjų festivaliuose gaudavo prizines vietas, o žvelgiant į tuos filmus šiandien, negali atsistebėti, kad sovietmečiu kai kas sugebėjo daryti tokius dalykus. Vadinasi, kūrybingai asmenybei nebaisios nei represijos, nei jokios „geležinės uždangos“. Man Baras – Lietuvos kino mėgėjų Felinis.

 

Aleksandras Jegorovas „Džyza“ (LTV muzikos laidų redaktorius, bliuzo muzikantas). Su Barysu mus siejo domėjimasis muzika, tačiau vėliau aš sužinojau, kad jis dar ir prisiekęs filmų kūrėjas. Ir ne šiaip „pats sau“, bet tikras neformalaus kino asas, režisierius, išskirtinių ir tikroviškų vaidmenų kūrėjas savo paties dokumentiniuose-meniniuose-chronikų filmuose. Trumpai tariant – mūsų tarybinio gyvenimo Nepripažintas Genijus. Turėjau galimybę dalyvauti ne vienoje Artūro filmo premjeroje ir iki šiol manau, kad jis buvo ir yra vienintelis originalus ir kol kas nepakartojamas neprofesionalaus lietuviško kino kūrėjas. 

 

Reikia pažymėti, kad filmų įgarsinimui Artūras skyrė ypatingą dėmesį. Jis dirbo lyg koks Frankas Zappa – ieškojo įvairiausių ir pačių netikėčiausių garsų, juos karpė ir juostas klijavo moterišku laku nagams dažyti taip sujungdamas tai, kas, rodės, visiškai nesuderinama. Tačiau galutiniame variante ta garso ir vaizdo alchemija visada virsdavo mažu ir netikėtu stebuklu.

 

Kinas – pokštas ir provokacija

 

Vidmantas Gaigalas. To meto jaunimas, ypač studentai, buvo labai imlūs, jiems rūpėjo viskas, kas oficialiai neegzistavo, todėl iš rankų į rankas ėjo draudžiamos knygos, buvo aktyviai keičiamasi muzikiniais įrašais. Kadangi televizorius ir kino teatrai retai parodydavo ką nors gero, domėjimasis neprofesionaliu kinu buvo itin didelis. Matyt, neatsitiktinai būtent akademinis jaunimas A. Barysą kviesdavo rodyti savo filmų įvairiuose studentiškuose renginiuose. Štai kodėl visi Artūro filmai, originalios juostos, yra nutrintos, suraižytos nuo itin dažnų peržiūrų. Iš jo filmų, beje, kaip ir iš Algimanto Puipos, Algimanto Mikutėno, Vytauto Kernagio kūrybos, tuometinis jaunimas mokėsi laisvės. 

 

A. Barysas parodė, kad neužtenka vien tik sėdėti ant suoliuko, gerti alų ir rūkyti, o reikia kažko daugiau ir tą daugiau – jei nori – gali susikurti pats. Jo filmuose laisvės ir kūrybingumo proveržis buvo tiesiog pribloškiantis. Kiekvienu savo filmu jis rodė, ką gali jaunas karštas kraujas – jam tiesiog nėra ribų. Jam negalioja jokia cenzūra, jokie tabu.

 

Artūras vis kartodavo, jog žmonėms, ypač jaunimui, reikia rodyti kiną, ir nesvarbu, kad gal ne viską jie dabar supranta, ne viskas jiems įdomu, tačiau netrukus juos įtrauks buitis, ir jie bus priversti gyventi visiems įprastą gyvenimą. Tačiau kažkada, gal po dvidešimties metų, iš pasąmonės išplauks vaizdas, gal net ne vaizdas, o tik detalė, tam tikra nuotaika, ir jie atsimins, kad galima gyventi ir kitaip...

 

Audrius Stonys (kino režisierius). Pirmą kartą pamačiau Artūrą Barysą 1983-iaisiais, kai man buvo septyniolika, FIDI šventėje Vilniaus universiteto fakultetuose. Atsitiktinai užklydau į vieną iš auditorijų, kur turėjo būti rodomas kažkoks kinas. Sėdėjau salėje ir laukiau seanso pradžios. Filmus pristatyti buvo pakviestas režisierius. Staiga į sceną išbėgo nenusakomo amžiaus žmogus, susitaršiusiais plaukais, didžiule išsidraikiusia barzda, nutrintais, vos ant užpakalio besilaikančiais džinsais, iškėlė du pirštus ir, riktelėjęs AC/DC, išbėgo pro duris. Pirmas įspūdis – gluminamas. Šitas keistas žmogus netilpo į jokias man tuo metu pažįstamas menininkų kategorijas. Jame nė kvapo nebuvo kino pristatymams būdingo „pakilaus susikaupimo“, „stilingo maištingumo“, „studentiško nuoširdumo“ ar bandymo juokinti.

 

 

"Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu" pasirodymas su skalbyklėmis.

 

Filmai, kuriuos pamačiau netrukus, taip pat nepasidavė kategorizuojami. Jie pribloškė gaivališku, įžūliu neprofesionalumu. Savo filmais Barysas įsiveržė į „padoraus“ kinematografo namus, išvartė stalus, išdaužė indus, išmalė langus, nuvertė atramines statinio kolonas… Dalyvauti tokioje „šventvagystėje“ buvo be galo malonu. Baryso filmai ignoravo „teisingo“ kinematografo dogmas. Tai nėra taip paprasta, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Taisykles griauti gali tik labai talentingas žmogus. Kai tai daro vidutinybė, iš kino lieka nežiūrimas vizualinis makalas. Jo filmai buvo neįtikėtinai atvira provokacija.

 

Prisimenant laikmetį, žinoma, buvo sąžiningų menininkų skirtingose meno sferose, kurie bandė veržtis iš siaurų ideologijos normų. Dažniausiai jie kalbėjo Ezopo kalba, prasmėmis tarp eilučių arba dvigubų prasmių kalba, suprantama mums ir nesuprantama svetimiesiems. Baras už nieko nesislėpė...

 

Rimas Morkūnas (kino režisierius). Artūras vienintelis (kiek man yra žinoma) užfiksavo ir perteikė mūsų laiko atmosferą, mūsų kartos laiko atmosferą, su visais mūsų demonais ir fantomais. Jis užfiksavo ir įamžino mūsų kūrybinės raiškos periodą. Judesiu, būsena, žvilgsniu. Visus tuos veidus, žmones, kuriuos užfiksavo Artūro kamera, aš asmeniškai pažįstu ar pažinojau, ten ir mano, tuo metu keturiolikmečio, putliais žandukais figūrėlė praskrieja kelis kartus. Galima ten atsekti jaunimo pamėgtų vietų, tam tikrą Vilniaus geografiją. Tas legendinis „Bermudų trikampis“. Užfiksuotos beveik visos tuo metu kultinės vietos, esminiai jaunų žmonių susitikimų taškai: „Žibutė“, Vokiečių g., „Bačka“ – Didžiojoje, „Rotonda“ – Sereikiškių parke. Sąmoningai ar ne jis tai darė, dabar tai neturi reikšmės arba turi didelę reikšmę, kas tirs tą laiką. Tiesa, kada kalbu apie kartą, esu ne visai tikslus, jokiu būdu nenoriu suabsoliutinti, bet esu įsitikinęs, kad mane supranta tie, kurie žino, apie ką kalbu. Tad tegu būna palaiminti tie, kurių plaukai buvo garbanoti.

 

 

"Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu" koncertas. 

 

Kiek man žinoma, A. Baryso filmų laukdavo visoje Sovietų Sąjungoje, visur, kur buvo rengiami mėgėjiškų filmų festivaliai. Noriu pasikartoti, Artūro filmų laukdavo. Šiuolaikine kalba – jis buvo žvaigždė, nepažįstu nė vieno profesionalaus režisieriaus, kuris būtų gavęs tiek prizų ir įvairiausių gairelių, kiek yra gavęs Artūras. Visi tie prizų raštai stovėjo stirtomis kampe; jei vyktų varžybos, kas gavo daugiausia prizų kino srityje, tai kertu lažybų, Artūras būtų absoliutus čempionas. Nesu naivus, žinoma, atsiras kietakakčių, kurie primins, kad jo filmai buvo mėgėjiški, primins kad „pseudočapliniški“, bet, man regis, tai visai nesvarbu. Man vienas esminių ir svarbiausių elementų tai, kad Artūras užfiksavo laiką. Tą laiką, kurį aš atpažįstu žiūrėdamas jo filmus. Būtent todėl yra kaifas. Jis užfiksavo mūsų kartos, mūsų terpės laiką, ir tai yra vertybė. 

 

Kaip susikurti laisvę?

 

A. a. Skirmantas Valiulis (kino kritikas). Viena Baryso buvusi bičiulė sakė: „Nuo išorės normų Barysas yra laisvas, bet nuo savęs – ne.“ Jis pats savo laisvę apibūdino taip: „Svarbiausia daryti tai, kas arčiausiai širdies. Tada laisvę galėsi susikurti pats.“ Jis kūrė pats save. Jo elgesys, kalba pulsuoja ypatingu laisvumu, o išvaizda – išskirtinumu, kuris labiausiai ir intriguoja. Vidutinio amžiaus vyriškis, ilgokais, vietomis žilstelėjusiais plaukais, lengvai krentančiais ant smulkių pečių, nutrinto džinso švarkas ir tokios pat kelnės, gerokai nunešioti batai, dantyse nuolat smilkstanti cigaretė. Septintojo dešimtmečio „gėlių vaikio“ įvaizdis, dar itin dažnas Vilniaus gatvėse, tačiau visai užmirštas provincijoje. 

 

Pats gyvenimo būdas gali būti meniškas arba meniškai bohemiškas. Visada žavu, kai ekrane kilnodamas vyno taurę ir gardžiai užsikąsdamas ožkos sūriu J. Mekas sugeba dėstyti pasaulinės svarbos mintis. Nėra smulkmenų, jeigu viską vertini kaip būties išraišką. Zenbudizmo mintys buvo nesvetimos ir A. Barysui, ir ne tik iš knygų, bet ir gyvenimo stiliaus. Daugelyje filmų jis šaiposi ir iš savęs, ir iš būrelio pasekėjų, pasiruošusių lėkti paskui pranašą. Jis tiesiog nebijojo peržengti ribą, kur kiti tik laukė mesijo. Tuo kai kurie jo filmai šiandien atrodo ir novatoriški, ir brandūs.

 

Liutauras Kazakevičius. Kavinėje „Žuvėdra“ mes susipažinome ir su Artūru Barysu, su Grušia, kaip jį tada vadindavo. „Viskas š.... išskyrus Šv. Raštą“, –  sušukdavo Artūras, įlėkdamas į „Žuvėdrą“, ir prasidėdavo diskusijos apie komunizmą, laisvę, Ameriką, Kristų, tikėjimą. Artūras buvo tikintis žmogus. Lietuva jam daug nerūpėjo. „Aš esu lietuvis tik todėl, kad gimiau Lietuvoje, bet krikščionis esu todėl, kad tikiu į Dievą.“ Nesu tikras, ar tai iš tikrųjų nebuvo Artūras Barysas, kuris pirmas viešai pradėjo skaityti Šventąjį Raštą. Parkuose, kavinėse, viešajame transporte. Truputį – norėdamas provokuoti, bet truputį ir siekdamas parodyti, jog yra ir kitokios literatūros. 

 

Jis mylėjo savo draugus. O draugai mylėjo jį. Tais laikais mes retai skambindavome telefonu vieni kitiems. Tokios mados nebuvo. Mes susitikdavome mieste. „Žuvėdroje“ arba ant suolų tada dar vadinamos I. Černiachovskio aikštės sodelyje, arba ant akmeninės sienelės, prie Katedros. Ir kai porą dienų ilgaplaukis garbanotas jaunikaitis su akiniais bei kelnėmis iš languotos storos paltinės medžiagos, greitai lakstantis po visą Vilnių mažais žingsniais, staiga nepasirodydavo, publika nerimaudavo: „Ar nematėte Grušės?!“

 

Vidmantas Gaigalas. A. Barysas lengvai rasdavo kalbą su paaugliu ir su profesoriumi, žinomu menininku ar gydytoju, su girtuokliu ir paskutiniu degradu. Šiems žmonėms jis nebuvo nei mitas, nei jokia legenda, tiesiog žmogus, su kuriuo įdomu būti. Tačiau, žinoma, visų pirma, jis buvo įdomus pats sau... Artūras sugebėjo pats save linksminti, pats sau susikurti gražesnį, įdomesnį, spalvingesnį gyvenimą, o visi aplinkiniai buvo jo paties spektaklių dalyviai bei žiūrovai. Prie A. Baryso žmones traukdavo, kaip vaikus traukia prie senolio, mokančio sekti pasakas. Taip jis pritraukė ir Rūtą Brašiškytę, kuri, būdama jau garbaus amžiaus ir nepaisydama sovietmečio normų bei taisyklių, išsirengė ir lakstė prieš kamerą nuoga su jaunuoliu Artūru filme „Jos meilė“. 

 

Savo kūryba A. Barysas peržengė dvi epochas – jis gyveno laisvas sovietinėje Lietuvoje, išdarinėdamas tai, kas jam tik šaudavo į galvą – vaikščiojo po miestą moteriškais drabužiais, vaišino žirafą cigaretėmis, praeiviams pirštu rodė į dangų, po miestą trankėsi nešdamasis suplotą kibirą ir t. t., ir pan. Jis kovojo su tautos nusivylimu ir savo filmais bei gyvenimo būdu rodė, kad viskas yra įmanoma... Artūras atskleidė kitokio bendravimo, neparemto išankstiniais nusistatymais, kvailais įsitikinimais ar tabu, galimybę. Paradoksalu, bet, nepaisant silpno regėjimo, jis sugebėjo matyti daug. Matyti giliai. O kas išties stebina – jis ne tik matė, bet dar ir tai, ką matė bei jautė, parodė ir kitiems.

 

Andrius Miežis (dailininkas, muzikantas). Tiek savo filmais, tiek mąstymu, tiek gyvenimo būdu, tiek pasaulėjauta Baras buvo avangardistas tikrąja to žodžio prasme. Laisvas ne poza, bet savo vidumi. Iki šiol lietuviškame kine nebuvo kas pranoktų jo trumpametražių darbų. O turint galvoje, kad tie filmai sukurti sovietmečiu, mažų mažiausiai apima nuostaba – iš kur pas žmogų tiek vidinės laisvės daryti tai, ką jis rodė kine.

 

Švietėjas su verslininko gyslele

 

Rimas Šlipavičius (dailininkas). Intensyvus mūsų bendravimas prasidėjo paauglystėje. Tuo metu ėmiau domėtis muzika. Padirbėjęs statybose nusipirkau pirmą juostinį magnetofoną „Daina“. Baras už vieną rublį suveikdavo plokštelę ir man į juostą perrašydavo „Led Zeppelin“, „Yes“, Janis Joplin ar Jimi Hendrixą. Tai buvo aštuntojo dešimtmečio pradžia. Šeštadienių vakarais puse devynių visi prilipdavome prie radijo imtuvų ir mėgindavome išgirsti „Amerikos balsą“ – kokią muziką transliuoja, kokius grupių pavadinimus mini. Po laidos Baras visais būdais mėgindavo gauti patikusių grupių įrašų. Taip pats įsitraukė ir pradėjo verstis plokštelėmis. Tokius kaip Baras tais laikais vadino spekuliantais, bet, tiesą sakant, jis buvo švietėjas – į mano gyvenimą jis atnešė muzikos, kuri ir iki šiol man yra brangi. 

 

Baras mėgino užmegzti ryšius su įvairiomis užsienio muzikos leidybos firmomis, kad iš jų tiesiogiai gautų jį dominančios muzikos įrašų. Jis susirašinėjo su „The Residents“, „Ralf Records“ kompanijomis. Dabar tai atrodo gan normalus dalykas, tačiau tuo metu apie tai net pasvajoti niekas nedrįsdavo. O Baras paėmė ir užsuko tai... Žinoma, pradžia buvo sunki – jis išsiųsdavo pinigus, o laiškų negaudavo, nors leidybos firmos atsakydavo, kad plokštelės išsiųstos. Viskas užstrigdavo kažkur čia. Turėjo praeiti laiko, kol jis atrado kelių ir būdų plokšteles siųstis iš Vakarų. Beje, ne kartą su juo teko eiti į paštą pasiimti siuntinių – dažniausiai jie būdavo praplėšti. Neretai pasitaikydavo, kad ir plokštelės subraižytos. Ir niekam nepasiskųsi... 

 

 

Vygintas Medeiša (istorikas). Nors ir būdamas visiškai nepraktiškas kasdieniame gyvenime (vinies į sieną, ko gero, per savo gyvenimą nebuvo įkalęs, o tik apdainavęs vienoje iš puikiųjų savo dainų), Baras buvo tikras verslininkas muzikos srityje. Pardavinėdamas ar keisdamas plokšteles (ir knygas), jis sugebėdavo iš bet kokio sandėrio gauti optimalios naudos, net jei reikėdavo kantriai laukti metus ar kelerius. Šiems dalykams jis turėjo ypatingą nuojautą. 

 

Turėjo jis ir fenomenalią atmintį – galėjo laisvai išvardyti visus kurios nors užsienio grupės albumų pavadinimus nuo pirmo iki paskutinio, leidimo metus, grupės sudėtį ir jos pasikeitimus. Ir tai ne apie vieną ar kelias, o apie daugybę grupių. Beje, Baro muzikos, o ypač avangardinės, kolekcija buvo didžiausia ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Tad visiškai normalu, kad daugiausia su Baru kalbėdavomės apie muziką. Būtent šiose srityse jis pats, tiesiog nepakęsdamas kičo, plagijavimų, suformavo ne tik mano, bet ir daugelio kitų, skonį. 

 

Iki šiol puikiai prisimenu, kaip Baras kone įsakmiai liepė įsirašyti pirmą diską. Kaip man tada nepatiko jo pasiūlyta muzika! Kai tai pasakiau Barui, jis liepė išklausyti tai dar dešimt kartų. Paradoksalu, tačiau šis diskas dabar yra vienas mėgstamiausių mano kolekcijoje. Vėliau niekada nepasitaikė, kad jo rekomenduota muzika man būtų nepatikusi. Ir ne dėl tų dešimties „The Stranglers“ albumo „Ratus Norvegicus“ kartojimų. Kito žmogaus skonį jis jautė itin subtiliai ir galėdavo rekomenduoti net tai, ko pats nežinojai. 

 

Darius Užkuraitis (muzikologas). Tais laikais man imponavo Artūro specifinė išvaizda, laisva laikysena, be to, sklido gandai apie jo kolekciją, kurioje buvo kažkokios „paprastam žmogui“ negirdėtos muzikos. Aš tuo metu mokiausi Konservatorijoje, dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tad visa neįprasta muzika mane labai domino. Ir pats tuo metu jau gaudavau ar senesnių „King Crimson“, Franko Zappos, ar tais laikais naujesnių „Einstürzende Neubauten“, Laurie Anderson ir panašių įrašų. 

 

 

Vieną dieną kažkas iš draugų melomanų mane suvedė su Baru. Jis, sužinojęs, kur aš mokausi, iš karto man pasiūlė įsigyti tai, ko man tada ir reikėjo. Tai buvo prancūzai „Art Zoyd“. Artūras labai gerai jausdavo, kas gali sudominti vieną ar kitą jo „klientą“. Tuo vėliau ne kartą įsitikinau, supažindinęs ir savo draugus su Baru. Kaip ir iš kur jis gaudavo plokštelių, ypač „sovietiniais“ laikais, – ilgą laiką man buvo paslaptis. Tik vėliau jis atskleidė vienus ar kitus įsigijimo kelius. Beje, paslaptis ir mistifikacijas pats Baras labai mėgdavo. Puikiai žinodamas, kad pirkėjai neturi informacijos apie jo parduodamas grupes ar atlikėjus, jis grupių istorijas sugalvodavo pats. Pavyzdžiui, iš jo įsigijau grupės „Nihilist Spasm Band“ diską. Artūras pasakojo, kad visi šios grupės muzikantai – fermeriai. Dienomis augina karves, o vakarais groja avangardinę muziką. Atsiradus internetui pasirodė, jog grupės nariai yra ne fermeriai, o aukštųjų mokyklų profesoriai...  

 

Rimas Šlipavičius. Baras turėjo griežtas taisykles, kurių visi buvo priversti laikytis. Jis niekam neduodavo išsinešti plokštelių šiaip pasiklausyti, todėl pas jį būdavo įprasta – ateina žmonės į svečius su buteliu, Baras išverda arbatos, ir visi sėdi, klauso muzikos... Taip žmonės galėjo lengviau apsispręsti, kurią jiems patikusią plokštelę įsigyti, – juk nepirksi katės maiše už tokius pinigus (40–50 rb). Jei, pavyzdžiui, Baras neturėdavo tos konkrečios plokštelės, kuri tave domino, jis visada pasiūlydavo paklausyti kažką panašaus. Taip Baras plėtė žmonių muzikinį skonį ir supratimą apie muziką.  

 

Darius Užkuraitis. Turėjo Baras ir tam tikrų savo „melomaninių“ keistenybių, kurios vėliau tapo taisyklėmis ir man bei kitiems melomanams. Viena iš jų – plokštelė ar kompaktinis diskas iškeliauja iš namų tik tuo atveju, jei yra parduotas. Nebuvo jokių „duok pasiklausyti namuose“, „paskolink“ ir pan. Nebūdavo su Baru ir derybų – arba imi už vieną ar kitą kainą – arba ne. Beje, savo kolekcijos Artūras ilgą laiką nedemonstravo, sakydamas: „Tai ne tavo muzika.“ Tik po ilgesnės pažinties metų aš daugiau ar mažiau žinojau, ką gi jis turi ir kokios muzikos apskritai klauso pats. Pas jį visuomet būdavo vieni kompaktai ar plokštelės pardavimui, kiti – savo kolekcijai. 

 

Andrius Miežis. Baro muzikos įvairovė buvo gan didelė – nuo seno hardroko su „Led Zeppelin“ ir „Black Sabbath“ priešaky, iki radikalaus noizo. Žodžiu, nuo jaunystės nostalgijos muzikos iki šių dienų radikalių eksperimentų, kuriuos jis vienas turbūt ir teištverdavo. Tuo metu jis jau kliedėjo savo radikalia muzika – industriniu noizu. Kai užleisdavo ką, tiesiog baisu pasidarydavo... Klaiki muzika – kažkokie grąžtai, žviegimai, bildesiai ir nenusakomos prigimties triukšmas... Jis labai mėgo Merzbow, „Function Disorder“ kuriamą muziką. Žodžiu, kuo gūdžiau, tuo geriau... 

 

Artūras Šlipavičius. Baras neapsiribojo senu geru roku, o ėjo kryptingai tolyn. Ypač jį domino eksperimentinė muzika, kuri devintojo dešimtmečio pradžioje buvo labai švelni, palyginus su tuo, ką jis klausėsi vėliau... Būdavo, eini pas Barą, dar keli šimtai metrų iki namų jau girdi kažkokį statybų triukšmą. Prieini arčiau ir supranti – čia Baras muzikos klausosi... „Koks kaifas klausytis šito triukšmo? – klausdavo žmonės Baro. O jis atsakydavo: „Užsileidi visu garsu – tave prie sienos jau nuo paties garso priploja – o kai baigiasi, taip gera gera pasidaro, tokia tyla ausyse ima spengti...“

 

Baras tiesiog svaigo nuo tos keistos, absurdiškos muzikos, kurią dažnai jau net ir muzika pavadinti sunku. Jis turėjo kelias dėžes japono noizisto Merzbow diskų. Beje, su juo Baras susirašinėjo asmeniškai, ir kai 2004 metais Merzbow buvo Vilniuje, jie buvo susitikę. Robertas Kundrotas ėmė interviu iš Merzbow ir paklausė, kiek albumų tas yra išleidęs. Merzbow atsakė, kad nė pats nežino, bet turbūt jie visi yra pas Barą...

 

 

Baras savo namuose. 

 

Andrius Miežis. Be plokštelių, pas Barą visada galėjai rasti įvairių ekskliuzivinių dalykų, kurie anais laikas buvo neįtikėtini. Pavyzdžiui, Rene Magritte‘o, Salvadoro Dali darbų albumų arba kokią nors plokštelę, išleistą 200 vienetų tiražu. Net dabar tai skamba truputi egzotiškai, bet sovietmečiu tai buvo tiesiog neįmanoma. Tačiau Baras iš kažkur tai sugebėdavo išknisti. Tam jis neabejotinai turėjo talentą. 

 

Rimas Šlipavičius. Nežinau, kur ir kada būčiau atradęs tai, ką gavau per Barą. Jis man atvėrė muzikos pasaulį, per jį susipažinau su Vakarų dailininkų darbais, kurių reprodukcijų knygas vartydavau jo namuose. Tik Baro dėka aš pažinau Salvadoro Dali, Paulo Klee, Rene Magritte kūrybą. Ne kartą pas jį varčiau milžinišką siurrealizmo antologiją, kuri kainavo 500 rublių, ir aš net nesapnavau kada nors tokią įsigyti. Bet man pakako ją ir pavartyti – sovietinėje nykumoje tas neįtikėtinas meno pasaulis negalėjo nekelti susižavėjimo. Tą pirmą įspūdį atsimenu iki šiol... Visa tai formavo mane patį, mano pasaulėžiūrą ir vertybes. Galų gale tai buvo ir stimulas pradėti kažką kurti savo.

 

Nesusukti filmai ir kiti radikalūs eksperimentai

 

Vygintas Medeiša. Bendravimas ir draugystė su Baru turėjo tam tikras taisykles. Bent jau man teko patirti savotišką bandomąjį laikotarpį, kol buvau priimtas į jo chebrą. Bet netgi tada užeiti pas jį galėjau tik iš anksto suderinęs laiką. Kai Baras buvo ne „trasoje“, jo visa diena būdavo suplanuota minučių tikslumu. Ir nors jis nenešiodavo laikrodžio, tačiau niekada nepavėluodavo. Jis nemėgo chaoso, kai pas jį susirinkdavo daug žmonių prieš tai nieko nepranešę, todėl pasitaikydavo, kad imdavo ir tokius tiesiog išprašydavo lauk. O žmonės pas jį mėgo užsukti ne tik todėl, kad jis gyveno pačiame centre ar buvo spalvinga asmenybė, su kuriuo smagu išlenkti vieną ar kitą butelaitį vyno. Baras savo namuose priimdavo žmones, besidominčius muzika ir jo plokštelėmis, vėliau kompaktiniais diskais, knygomis bei antikvaru, kurių prekyba jis vertėsi, tad pas jį rinkdavosi įvairūs žmonės su skirtingomis intencijomis, ir Baras stengdavosi tai suvaldyti. 

 

Vis dėlto kiekvienas susitikimas su Baru buvo atrakcija ir šventė. Matyt, jis norėjo, kad kitų atmintyje išliktų kuo daugiau nesusuktų jo filmų kadrų, kurie tiesiog gimdavo prieš akis blūdijant po Senamiestį, kvailiojant baruose ar namuose. 

 

Andrius Miežis. Blaivas Baras buvo gan santūrus, mažakalbis žmogus, šnekėdavo paprastai trumpais ir aiškiais sakiniais. Nelabai mėgo atvirauti. Tačiau išgėręs tiesiog pasiusdavo, tapdavo laukinis – šėldavo, kratydavosi, rėkdavo visa gerkle. Tai būdavo nuolatiniai jo bajeriai. Kažkokios pantomimos – nešvankios ir siurrealistinės, bjaurios mizanscenos ir juokingi, kartais drastiški kvailiojimai. Baras buvo pilnas destrukcijos, kaip ir jo mėgstama muzika. Su savimi jis eksperimentavo kaip reikiant. Net nežinau, kaip sugebėdavo pats atlaikyti tuos ekstrymus. Jis – radikalus protestuotojas prieš bet kokį glamūrą ir etiką. 

 

 

Baras su Nėrium Pečiūra-Atsuktuvu. Vidmanto Kliuko nuotr. (Publikuota knygoje "Lietuvos rokas: ištakos ir raida", 2011)

 

Gintaras Zinkevičius (menininkas). Mums norėjosi šiurpinti aplinkinius. Šiais laikais daugelis taip elgiasi ir turtus iš to susikrauna. Mūsų idealizmas buvo sumišęs su protestu, taip pat – savigriova. Alkoholis čia daug reiškė. Būdinga Barui poza: pažiūrėkit į mane, koks aš šlykštus! Kartą, pamenu, užėjome į kavinę šalia universiteto (dabar ten yra vaistinė) „sosiskų“, tai yra dešrelių valgyti... Eilėje bestovėdamas, Baras užsigeidė pasimaivyti... Įprastiniame meniu, be vyno su antkainiu ir labai prastos kavos, būdavo ir garstyčios. O jos ne tokios, kad gali šaukšteliu kabinti ir valgyti, bet aštrios tiek, kad truputį paragauji ir, atrodo, akys išvarvės... Taigi, Baras paėmė pilną garstyčių šaukštelį ir žiūri į visus. Įsivaizduokit, – padavėja, mums jau pažįstama, sava, – ji susidomėjo: kuo čia viskas baigsis? Maždaug, nieko, nieko, tegul valgo. Indelis juk didelis. Barysas ėmė ir suvalgė visą indelio turinį, – neapsivėmė, bet ašaros, prakaitas upeliais tekėjo. Minučių penkiolika truko, sakyčiau, vienas pirmųjų lietuviškų performansų. 

 

Algimantas Lyva (rašytojas). Bendrauti su Baru buvo nelengva, jis buvo panašus ir į išprotėjusį vienuolį, palaimingai apakusį nuo ryškios dangiškos šviesos, ir į kieto avangardo sviedinį, smogiantį į miesčionišką, snobišką protą. Baras kiekvieną kliedesį, nesąmonę stengėsi pritaikyti savo vakaronėse, hepeninguose, filmuose. Viskas gali pasitarnauti aukštesniems interesams, teigė jis, šokdamas su pora smilkstančių cigarečių šnervėse, gerdamas aliejų skveruose, apsitaisęs moteriškais drabužiais ar slampinėdamas miesto gatvėmis su raudonomis pagalvėmis po pažastimis. 

 

Pavojinga susidurti su ypatingu Vilniaus senamiesčio fenomenu, ne hipiu, ne panku, žmogumi, keistai ir originaliai demonstruojančiu melomanų kartos siekius, asmenybe, galinčia mokyti, atskleisti svarbių egzistencinių žinių, paslėptų po storu buitinės, lozunginės ir ideologinės rutinos sluoksniu. Baras buvo sovietinės ideologijos ir gyvensenos diskreditavimo specialistas. Jį erzino kiekvienas nedemokratiškas požiūris, prigimtinių asmenybės teisių slopinimas, visokie draudimai. Ypač jis mėgo pasišaipyti iš trivialių estrados žvaigždžių nuopelnų, aukštų biurokratinių pareigų, nomenklatūrinių menininkų titulų ir laipsnių sureikšminimo. Baras mokė būti savimi, jo „paskaitos“ nevirto akademiniais konspektais, filosofinėmis kategorijomis. Tai buvo nelengvos dvasinės pratybos, kurias turėjo įveikti draugai ir bendražygiai. Baras sąmoningai stūmė „mokinius“ į bedugnę, vijo į aklavietę, draugus mokė gerti degtinę tiesiai iš butelio prie „Lietuvos“ kino teatro, Antakalnyje plėšti sovietines vėliavas, rėkti prie Lenino paminklo, keiktis Ateizmo muziejuje. Jis troško, kad visi nusimestų kaukes, negarbintų pinigų, popkultūros, kičo ir taptų laisvomis būtybėmis. Baras patvirtino seną tiesą, kad tik tapdamas savimi žmogus išreiškia universalų protą, tik klausydamas širdies balso jis artėja prie Dievo. Ir, reikia pripažinti, Baro metodų arsenalas nebuvo akademinis, minkštas ir patogus. Baro išradingumas buvo neišsemiamas. Jis galėjo lengvai sulaužyti biurokratinę „pasekėjo“ karjerą, įstumti į skurdą, bet kartu pakylėti iki menininko ar filosofo aukštumų. Baras buvo rupus žvirgždas, kuris nutrindavo netikrą, iliuzinę jaunatvišką odą.

 

Andrius Miežis. Baras buvo tokia asmenybė, apie kurią negalėjo nesklandyti įvairiausi mitai ir legendos, būtos ir nebūtos istorijos tiesiog lipte lipo prie jo povyzos. Man jis liko žmogumi mįsle, sugebėdavusia vienu metu ir kraupinti, ir žavėti. Jam derėjo ir snobizmas – juk kaip be šito jis būtų galėjęs tapti knygų ar muzikos ekspertu, – ir kartu brutalus, gyvuliškas pradas su savo kraupia muzika bei beprotiškomis mizanscenomis. Gal jis ir pats visame tame nieko nesusigaudė... O gal kaip tik tai ir pavertė jį Baru tokiu, kokį dabar ir prisimenu. 

 

Vienas avangardinis performansas – „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“ 

 

Artūras Šlipavičius (dailininkas, muzikantas). 1988 metų vasarą su Baru sukūrėme postavangardinę-punk grupę. Jau pačioje pradžioje, galvodami apie grupės koncepciją, sutarėme, kad mūsų muzika neapsiribos vien garsais ir žodžiais, o bus išlieta per Meną. Juk mes nebuvome muzikantai, o menininkai. Baras – kino režisierius, aš – dailininkas. Muzika turėjo sujungti kiną, dailę, teatrą – visa tai turėjo tapti vienu avangardiniu performansu. Tad dar prieš pradėdami skaityti tekstus atbulom, mes jau buvome išvystę tokią grupės koncepciją. Neketinome lipti ant scenos ir dainuoti trafaretinių dainų. Mums buvo svarbu išnaudoti tą patirtį, kurią įgavome kurdami kiekvienas atskirai savo srityse, ir tai sujungę ketinome sukurti tai, kas dabar vadinama menų sinteze.

 

Beje, grupės pavadinimą sugalvojo Baras. Sykį atėjęs į repeticiją pasiūlė du pavadinimus: vienas – „Užmušk savo artimą, nes ateis tavo tolimas ir užmuš tave“, kitas – „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“. Baras tyčia sugalvojo labai gremėzdišką pavadinimą, nes jam buvo nesuprantama, kaip galima pasivadinti trumpu, neįsimintinu ir nieko nesakančiu pavadinimu. Aš kategoriškai prieštaravau, kaip man tada atrodė, tokiam absurdiškam pavadinimui, tačiau visi kiti entuziastingai pritarė. Taip mes ir tapome „gražuoliais“. Paskui dar bent dešimt metų turėjome gardaus juoko iš to, kaip mūsų pavadinimas užrašomas spaudoje ar koncertų afišose...

 

Be jokios abejonės, mūsų muzika negalėjo atsirasti tuščioje vietoje. Juk Baras tuo metu jau turėjo milžinišką avangardo kolekciją, todėl buvo prisiklausęs visokiausios muzikos ir puikiai ją išmanė. Tačiau turbūt didžiausią įtaką mums padarė amerikiečių avangardo grupė „The Residents“, kuriems prilygti mes niekada nė nesvajojome. Baro muzikinis skonis buvo stipriai suformuotas tos muzikos, kuria kliedėjo, kurios ieškojo ir kuria gyveno dar iki mūsų grupės. Šiuo klausimu niekas iš mūsų negalėjome jam prilygti. Todėl jis ne tik skaitydavo tekstus ar beprotiškai šėldavo scenoje, tačiau aktyviai prisidėdavo ir prie kompozicijų kūrimo – padėdavo dėlioti akcentus, išryškinti motyvus. Lygiai taip pat jis talkino ir mąstant apie režisūrinius mūsų pasirodymų-koncertų-spektaklių sprendimus. Jis tikrai puikiai išmanė muziką ir turėjo tam intuiciją, nors dainuoti pradžioje buvo sudėtinga. Baras purtėsi bet kokios muzikinės veiklos grupėje ir apsiribodavo tik rėkavimais ir eilėraščių skaitymais. Dainuoti jam visiškai nesisekė, nepataikydavo į natą, o ir ritmo jis neišlaikydavo – keli taktai ritmiškai ir tuoj pat vėl išsimuša. Vėliau bendraudamas su žurnalistais yra ne kartą juokavęs, kad jei kas nors gyvenime anksčiau jam būtų pasakęs, jog teks dainuoti, tam snukį būtų išmalęs... Tačiau pamažu ėmė ir uždainavo – kažką juk reikėjo veikti...

 

Vygintas Medeiša. Devintojo dešimtmečio pabaigoje, video pakeitus kino juostą, gyvenime atsivėrusią kūrybinę pauzę (gal net tuštumą) Baras – gaivališkai kūrybinga asmenybė – puikiausiai užpildė muzika grupėje „I.V.T.K.Y.G.Y.G“. Jo kūrybiniam gyvenime tai buvo visiškai nauja, gal net jam pačiam netikėta veikla, kuriai jis atsidavė visa siela. Kiekvienas grupės koncertas buvo savotiškas ir neįtikėtinai spalvingas spektaklis, ir Baras buvo visų tų spektaklių centrinė figūra.

 

Darius Užkuraitis. Baras, be jokios abejonės, buvo šio kolektyvo frontmenas. Nors pats jis ir mažai kūrė muzikos, tai darė Artūras Šlipavičius, be jo grupės niekas neįsivaizdavo. Visi eidavo į koncertus ne tik pasiklausyti, bet ir pažiūrėti į Barą, išgirsti Baro „riaumojimą“ bei pamatyti beprotiškų, užburiančių Baro šokių. Nesvarbu, kokios būklės Artūras dalyvaudavo koncerte, jam viskas būdavo atleidžiama, jis buvo grupės siela. 

 

Grupei muziką daugiausia kūrė Šlipas, ir ne visuomet ji patikdavo Barui. Kartais jis sakydavo: „Ai, grojam džiazroką kažkokį.“ Bet kito kolektyvo jis neieškojo, nes vargu ar būtų radęs dar tiek panašaus mąstymo žmonių, kiek jų buvo „I.V.T.K.Y.G.Y.G.“ O ir grupės nariai visą laiką buvo labai atlaidūs Baro silpnybėms; tūkstantį kartų išmestas ir tiek pat kartų priimtas atgal. Tokia buvo kolektyvo kasdienybė. 

 

Vaclovas Nevčesauskas (muzikantas). Tekstais daugiausia rūpinosi Baras. Pradžioje, žinoma, viskas vyko spontaniškai, ir tie žodžiai ar bent pagrindiniai motyvai gimdavo čia pat, repetuojant. Vėliau, būdavo, tarp savo gėrimų Baras užrašydavo kažkokių minčių, paskui per repeticijas mes dviese sėsdavome ir mėgindavome iš tų minčių sudėlioti dainą. Neretai tekdavo ir gerokai pasiginčyti – ko tik nebuvo. Katinai, šunys, vištos – tai buvo kertiniai Baro įvaizdžiai. Kažkada iš dešimties dainų buvo net penkios apie šunis. Baras nekentė lyrizmų, dailių poetinių metaforų. Tekstas jam turėjo būti provokacija. Nebūtinai rišlus ar prasmingas, svarbu, kad provokuojantis. Tas pat, man rodos, tinka ir pačiam Barui, tam, ką jis išdarinėjo scenoje. Visiška šyza be rišlumo, be intonacijos, tačiau degančiomis akimis ir galinga, kartais gal girta, bet nuoširdžia aistra... 

 

Gediminas Simniškis (muzikantas). Jausmas ir emocija, su kuria scenoje dirbo Baras, rezonuodamas vienodu dažniu su visais grupės nariais, buvo nepakeičiama. Tai buvo jo charizma. Jo šou... Beje, tam šou Barui nebūtina buvo ir scena. Jis net per repeticijas netausodavo savęs ir visiškai atsiduodavo muzikai tiek kasdienių grojimų, tiek generalinių repeticijų, tiek ir koncertų metu. Jis dirbo visu pajėgumu, visu šimtu procentų. Tai, man rodos, būdinga tik išties didiems artistams. 

 

Langas į kitokį pasaulį 

 

Dominykas Velička (vynų ekspertas). Artūras gimė visiškai ne savo laiku, tačiau tai, ką jis darė, peržengė tam tikras, tuomet, sovietmečiu, nepageidautinas ribas. Visa Artūro veikla: filmų kūrimas, mėginimas įsitvirtinti mene, jo domėjimasis muzika, egzistavo savotiškame rūsyje, ten, kur nebuvo viešumos. Jo gyvenime neegzistavo karjeros sąvoka. Barysas būtų galėjęs pasiekti karjeros viršūnę, užimti tam tikrą padėtį visuomenėje. Ar jam to reikėjo? Jis darė viską, kad tos karjeros nebūtų. Artūrui visą gyvenimą patiko būti „antikarjeros“ žmogumi. Karjera, tikslo siekimas – viskas Barysui tapo akibrokštu. Jis tą deklaravo ne paslapčia, ne prisitaikydamas, o atvirai, be jokių kompromisų. Nestandartiniai dalykai buvo Baryso koziris. Iki pat mirties jis buvo ištikimas savo požiūriui į gyvenimą. Elgtis taip, kaip nori, – tokia Artūro filosofija.

 

Darius Užkuraitis. Man Artūras išliko toks savotiškas „sovietinis maištininkas“. Kadaise Dovydas Bluvšteinas labai teisingai Barą pavadino „žmogumi šalia sistemos“. Baras tiesiogiai nekovojo su sovietais, bet nebuvo ir už juos bei jų debilizmą. Jis buvo šalia sistemos, kūrė savo pasaulį ir ignoravo tuometinę realybę. Kaip ir daugelis iš mūsų. Deja, nepriklausomoje Lietuvoje Baras jau sunkiai atrasdavo save.

 

Algimantas Lyva. Senolių išmintis moko: jei neteisingas žmogus skelbia teisingas žinias, jo mokymas tampa klaidingas, ir jei teisingas žmogus skelbia klaidingas žinias, jo mokymas tampa teisingas. Veidmainystės epochoje Artūras Barysas, arba tiesiog Baras, mokė sukeisti vertybes vietomis: nesąmones suvokti kaip tiesą, o lozungus paversti kliedesiais. Baras spontaniškai stumtelėjo pasaulį, sulenkė savo laikmečio ašį ir nejučia tapo mokytoju, meistru. Iš pažiūros Baras elgėsi kraupiai: trenktas gėrimas, incidentai privačiose ir viešose vietose, tačiau jo elgesys nebuvo degraduotos asmenybės nuopuolis ar prasigėrusio menininko žlugimas. Baras yra netradicinis stagnacijos laikotarpio menininkas. Baras degė, liepsnojo ir kaip Ikaras stengėsi atsiplėšti nuo nuobodžios sąstingio kasdienybės, todėl negailėjo nei savęs, nei kitų. 

 

A. Baryso kino kamera virto langu į naują, pasvirusį pasaulį. Bet paradoksaliausia yra tai, kad Baras, sąmoningai nesiūlydamas jokio pozityvaus sprendimo, kūrė naują banalybę, naują beprasmybę, naują kaukę ir naują šypseną. Baras visada mėgo prieštarauti viskam, net ir pačiam sau. Jis ėjo tamsiu koridoriumi ir kiekvienu filmo kadru tarsi užkaldamas duris, kad niekas nesugebėtų įeiti, įsibrauti į jo vidinį pasaulį. Bet taikli kamera skynėsi kelią į naujas raiškos erdves. Atrasti kažką nauja, nesvarbu ką, išlaužti užkaltas duris, iškulti saldų, „falšyvą“ tikrovės vitražą, nuplėšti dailią apsimetėlio kaukę. Baras niekada neskelbė jokių dvasingumo koncepcijų, išsižioti – didžiausia, šlykščiausia klaida, neišperkama nuodėmė. Reikia tylėti, labai stipriai tylėti, kad visiems taptų baugu, velniškai šiurpu, stingtų kraujas, užsidegtų plaukai… 

 

A. a. Skirmantas Valiulis. Dabar mados keičiasi dar greičiau ir yra kur kas paikesnės. Pats A. Barysas turbūt nujautė, kad nebus madingas, todėl laikėsi savo stiliaus ir savo tikrumo. Po daugelio metų matome, jog jis buvo teisus: galima padaryti ir nedaug, o išlikti įdomiam ir reikalingam visai kitu laiku su visai kita auditorija.

 

 

Baras apie 1988-1989 metus. 

 

www.ekspertai.eu/pasaulis-pagal-bara