Mamutai ateina – kinkuodamas smailianose galva, tarsi lesiodamas orą, trumpai mestelėjo šiek tiek panašus į velnią bohemiškas menininkas, o gal tik apsimetėlis ?.. Dar apsižvalgė, šelmiškai mirktelėjo, giliai įkvėpė, tada, lyg koks siurblys, stipriai patraukė savo švarplę, sušvilpė ir užvedė, užsuko galingą skersvėjį. Ūžtelėjo vėjo gūsiai, srovių gyvatėm susisuko tarp kojų, bobų šlaunų, pakėlė padalkus, staltieses, užuolaidas, atvėrė langus ir duris, o tada dar stipriau nuskambėjo tas jo – mamutai grįžta... Ir mostelėjęs skvernu išnyko Vilniaus skersgatviuose tarsi šešėlis. Kažkas leptelėjo – čia tas pamėklė, Vilniaus Bugamundis. Pritilo senamiesčio bomondas (beu monde, pranc.), susėdo, sutūpė... Trumpa nuostabos ir tylos pauzė, pražiotos burnos, ištysę veidai laukime... O skersvėjai jau švilpia ir senamiesčio gatvelėm sukasi, kyla stogais, vėl neria žemyn, vėl kyla... Bomondas irgi skubiai neria į savo dirbtuves-rūsius žemyn, gilyn... Visi jaučia ir girdi tą patį – taip, ateina ateina tie mamutai, atidunda-dunda, atšvilpia, atūžia arčiau, vis arčiau – net žemė dunda tarsi tūkstantį ragų ir būgnų kas muštų, pūstų... Dangus staiga apsiniaukia ir grūdasi greitai virš Vilniaus juodi debesų tumulai, vis tamsėja ir mainos lyg spiečiai ir sukas ir spaudžias į formas, keisčiausias figūras – velnius, drakonus, šikšnosparnius, mamutus... Bet mosteli dar kartą skvernų sparnais smailianosis Bugamundis ir pamažu nusileidžia žemyn juodas debesų pilvas, iškišęs sūkurių kojas makaluoja, mala, trina žmę, muistosi šonais ir gulas ant miesto, atrodo – užspaus, uždusins tas juodas mamutas sutrins mūsų patį gražiausią, brangiausią miestą...
Rodos, tiktai akimirka – kaip vėjo gūsis, staigus škvalas, žaibas saulėtą dieną – ir vėl ir vėl šviesa... Bet ta akimirka – akimirka pilna amžinybės, gyvybės ir mirties dvelksmo, meilės, tikėjimo ir vilties šviesos, tikrosios būties prasmės... Ta trapi akimirka, galbūt pats prasmingiausias ženklas – strėlė-spindulys, kad ir trumpai parodęs juodosios nebūties fone amžinąją šviesą, kuri apgaubia mūsų miestą, mūsų šalį, mūsų istoriją ir mus visus – buvusius, išėjusius, esamus ir būsimus...
Ta akimirka, ta trumputė šviesos akimirka dar ir kitokia – kai šviesa svaigina, akina ir užburia – plauki, nešiesi, slysti pasroviui su visais lengvai ir įprastai, be jokių pastangų ar rūpesčių – šviesu, ramu ir gera... Tik iki tol – kol šviesos sesė tamsa vėl tave pažadins. Ar tikrai pažadins ?.. Tavo akys mirksi, tavo akyse gyvena tos dvi sesės. Tavo akyse jos gimsta. Tavo akyse...
Mėnulio pilnaty pabunda Katedros mamutė, sutrepsi kolonom – jai bemat atsiliepia Rotušės mamutė ir abi išeina naktį pasivaikščiot, padundėt, o gal – palaimint kaulus ir mus, paklydėlius ?.. Gal ?.. Sudunksi seno Vilniaus grindiniai ir požemiai, nuaidi gaudesys rūsiais ir požemiais ir dreba nuo kolonų kojų visas miestas lig smėlingų pakraščių ir priemiesčių, kur mamutų kaulai ilsisi iki šiol. Gal ten ne Vilniaus kalvos, gal ten amžinam poilsiui sugulusių mamutų kupros matos iš toli ?.. Tegu matosi, tegu ilsisi...
Varpo dūžiai tarsi laiko žingsniai skamba ir atsikartoja, širdyse ir mintyse ataidi. Spragsi bokšto laikrodžio dantračiai ir sukas traškėdami, kala savo ritmą, padalina varpo gaudesius garsų bangom išsklaido ir ritasi aidai kalvom tarsi mamutų nugarom nusirita, nuaidi į tolių tolius. Skaičiuoji varpo dūžius ir aidus, žingsniuoji ir skaičiuoji, kol pagauni savo širdies ritmą, o tada ataidi, atidunda nuo pakaušio ligi pėdų tas magiškas dundesys, kurį jau esi ne kartą girdėjęs. Galva – pėdos, dangus – žemė. Taip, tu – laidas, tu ryšys tarp žemės ir dangaus. Staiga pats dungteli ant kelių, žagteli ir griūni ir rėplioji keturpėsčias, krenti kryžium, rodos, susilieji su žeme, užmiegi-pabundi lėtai lėtai ir sunkiai sunkiai iš naujo keliesi, stojiesi ir vėl ir vėl iš pradžių – dungt, pa-dungt savo kalvarijom, mamutų nugarom keturpėsčias keliauji keliais kruvinais per savo brangų miestą. Dungt, pa-dungt...
Tik trumpa, bet baugi, šiurpi, net beprotiška ši akimirka ir debesų mamutas, pasismeigęs ant senamiesčio bažnyčių bokštų, tirpsta, sklaidos virsdamas rūku ir slogiom ūkanom, lėtai ištirpsta Nėrio slėniuose. Viskas baigta – miestas vėl šviesus, švarus. Nėra nei debesų mamuto, nei Bugamundžio, to skersvėjų verpetų užsukėjo. Vėl saulė, vėl šviesa – ramybė ir taika. Ramybė, ar taika ? Ar tai visai tas pats, ar tai tikrai gerai, ar tai nė kiek nekeista ir nė kiek nepavojinga ?..
Ta šviesa iš tikro akina, užlieja, užklijuoja tarsi aukso dulkėm ir akis ir burną ir ausis, ir nematai, ir negirdi ir nieko pasakyt nebegali, tik akinantis spindesys, tik šiluma ir karštis glosto ir svaigina iki buko troškulio kai jau nebegali ištart net ak, bet, visgi ištari kažkaip, tik ne iš troškulio, o iš neįtikėtinos nuostabos, kuri atvėpia išdžiūvusį žandikaulį kone iki kelių. Ir vėl tas, jau pažįstamas dundesys, tas gausmas ir tas nerimas – kas bus, kas toliau bus ? Negi iš tikro čia tie mamutai dunda atidunda – artinas, ateina jau ?..
Staiga pro šitą žvilgantį ir žaižaruojantį aukso dulkių lietų užtvindžiusį visą Katedros aikštę lenda ir ryškėja lėtai judantys keistų ir milžiniškų figūrų kontūrai. Sunku suvokt – kas tai ? Atrodytų, tas aukso ir žybsinčių brangakmenių lietus, tas vaivorykštėm besimainantis blizgesys ir akinantis spindesys apakins ir išdurs akis, taip ir neleidęs išvyst ir suvokt tikro vaizdo ir visos tikros šios fejerijos esmės ir prasmės ?.. Bet sapnas nemeluoja – pabundi tuoj pat, staiga, kaip šaltu-karštu rūpesčiu nulietas – pabundi, pabundi tiktai visai iš kito miego. Ne, ne to, ne nakties, ne dienos, o to, žymiai gilesnio – sielos ir proto miego. Ir tiktai dabar suvoki ir pastebi, kad viską dabar matai visai visai kitaip ir jau tvirtai tiki, kad tavo akys tikrai nemeluoja. Jų dabar nebeapgausi, nes per šitą išorinį blizgesį jos dabar kiaurai mato-permato, suvokia ir supranta visą esmę, tikrą prasmę ir kas slepiasi po visu tuo. Čia jau ne debesų mamutai ir ne šelmiškos Bugamundžio išdaigos, čia žymiai rimčiau ir žymiai baisiau. Ši juoda juoda grėsmė jau skaičiuoja savo sekundes...
Sklaidos aukso dulkės ir pro tą trapų blizgesį lenda, ryškėja kontūrai gremėzdiškų figūrų, išpuoštų aukso mantijomis, inkrustuotomis brangakmenias. Čia pat ir keisti, kepurėti varovai ar valdininkai su ilgomis apeiginėmis lazdomis, aprengti taip pat švytinčiomis mantijomis. Švyti, spindi tos visos figūros skaisčiau nei vidudienio saulė. Stulbinanti misterija. Iškilmingumas neišpasakytas. Matyt ir proga neeilinė. Ir iš tikro, tam aukso dulkių rūkui prasisklaidžius, ryškėja Katedros aikštėj stovinčios milžiniškos auksinės važys į kurias sukrautas visas Vilniaus muziejų ir bažnyčių turtas, pačios brangiausios relikvijos, dar paauksuoti bažnyčių bokštai, kupolai, bokšto laikrodis, skulptūros, aukso, sidabro lakštai – beveik visas materialus tautos turtas čia sudėtas, bet dar blogiau, kad čia atrodo ir visų mūsų tikėjimas, meilė ir viltis – viskas čia sumesta, sukrauta į tas gigantiškas važis, kurios rodos jau tuoj tuoj pajudės ir vėl ir vėl eilinį kartą mus kažkas išvaržys, išveš visą mūsų turtą – nepaklausęs, neperspėjęs, nepranešęs, napaprašęs ir netgi neatsiprašęs, tik kas – savi ar svetimi, o gal svetimi savi ?..
Minios žmonių ne tik smalsumo, bet ir rūpesčio vedini čia susirinko ir apsupę Katedros aikštę bangavo, siūbavo ir ūžė kaip jūra. Baimės nebuvo. Tai ne tie, Bugamundžio sukelti baimės skersvėjai, vėjų verpetai. Ir nors visų burnos dar kiek atvėpusios, o akys pilnos nerimo, bet tai buvo dar ne ta, tikroji baimė, baimė dėl savo gyvybės, tai kažkas dar rimčiau, dar giliau už pačią baimę. Gal tai netgi žūtbūtinis išlikimo ar pasiaukojimo klausimas, tačiau, kol sklaidėsi tas aukso dulkių rūkas, niekas netgi nesuprato ir nepastebėjo, kad procesija jau tyliai pajudėjo. Ir pamažu iš to rūko išlindo puošnus, auksu dabintas mamutų kalnas, lėtai lėtai atskirdamas iš to kalno po vieną mamutą. Pirmas buvo Abejingumas. Antras – Nemeilė. Trečias – Nepagarba. Toliau – Nejautra, Tingumas ir Nauda, už jų – Išdidumas, Pasipūtimas, Tuštybė, Agresija, o dar toliau – Pyktis, Vargas, Skurdas, Badas, Baimė, Atsargumas, išdavystė ir likusi mamutų-tankų brigada. Šita baisi, klaiki kohorta, pakeliui viską traiškydama, nuo Katedros, nuo Karališkų rūmų patraukė pagrindine miesto arterija – tiesiai ten, kur ir reikia žvėrim – Žvėrynan. Žemė drebėjo maišydamasi su krauju. Krito po mamutų kolonų kojom pastatai, paminklai ir pirmiausiai – žmonės. Taip – žmonės, nes jie jau nieko nebebijojo. Visi žinojo, kad tie mamutai neįveikiami ir niekas jau nesistebėjo, net nebandė priešintis. Tai buvo įmanoma tik tais tikrais mamutų laikais, bet ne šiais. Dabar tai buvo beviltiška. Ir gal todėl be jokios baimės jie leidosi traiškomi, o daugelis tiesiog patys krito po galingom tų žvėrių kojom tarsi aukodamiesi, ar pagaliau trokšdami kad ir žiauraus, bet greito išsivadavimo iš šios skausmo vergijos. Bet šitoj kruvinoj eisenoj keistas dalykas atsitiko – mamutų blizgesys palaipsniui ėmė blėsti, o jie patys ėmė pilkėti, tamsėti dryžiais kaip šlapios žiurkės. Tuo tarpu, žuvę žmonės pradėjo pamažu šviesti, spindėti vis skaisčiau ir skaisčiau... Ir kai visa ši siaubinga procesija priartėjo prie auksinių šeimos rūmų, šeimos nariai išėjo į centrinę gatvę pasitikt garbingų svečių. Vienas iš šeimos narių pasakė kalbą ir oficialiai pareiškė, kad nėra jokio pagrindo nerimauti ir bijoti, nes jokių mamutų čia nėra. Bet kaip tik tuo momentu centrinės bibliotekos mamutė taip stipriai treptelėjo savo kojų kolonom, kad bemat tie šeimos rūmai subyrėjo ant buvusio stadiono čiuožyklos ir nugarmėjo skradžiai žemių. Kai dulkės prasisklaidė, visi išvydo švytinčias auksines važis pilnas žuvusių be laiko ir be reikalo žmonių, bet švietė ir spindėjo ne važys, o paprasčiausi žmonės, jų darbai ir vardai. Tai buvo didžiausias šalies turtas. Prarastas, deja...
Kažkas garsiai sušuko – o kur tie baisūs mamutai?..
Sušvilpė, suūžė vėjo verpetai, susuko sūkurius – tai Bugamundis mostelėjęs savo skvernais užsuko savo juodą šokį ir bemat visi mamutai palengva pakilo virš Vilniaus, išsisklaidė, išsisėjo juodais debesim virš stogų ir pasuko link mamutų kalvų. Sušvilpė dar kartą Bugamundis ta savo siaubą keliančia švarple, sumojavo skvernais ir užkriokė – mamutai niekur nedingo, jie čia, tarp mūsų, jie visą laiką čia...
