Skruzdžių lizdas

Stoviu ir žiūriu į išsivertusią žaizdą gaubiantį užmėlusį gumbą, sudarkiusį jo aukštą lygią kaktą. Pašaipus, banalus ženklas, kad akimirkos atsitiktinumas laimėjo prieš pilną ambicijų jauną gyvenimą.

Trumpa ir plati žaizda atskyrė jį nuo planų, visada šiek tiek vaikiškų. Nuo geraširdžių svajonių ir nuožmaus įtūžio priepuolių. Nuo jo auginto puskvaišio triušio, nuo visko bijančios motinos, nuo jo mažų kasdienių įpročių, nuo manęs.

Nuo manęs.

Viena akimirka, kai jam susipainiojo kojos. Prisiminus tą akimirką atrodė, sukikensiu, bet nejaučiau nei vieno raumens, dėl to nežinau, ką jie tuo metu veikė – kikeno, trūkčiojo ar kabarojo nevaldomi. Tos ilgos gandro kojos, iš kurių dažnai juokdavausi, ir ant kurių pykdavau, kai mūsų išėjimas pasivaikščioti nejučiom virsdavo, kaip vadindavau, „išėjimu pabėgioti“.

O gal kaltesnė akimirka, kai jis nusprendė gyventi būtent tame bute, o ne kuriame nors kitame, kuris būtų pirmame aukšte? O galbūt mano įgeidis vykti šiandien į gamtą, neleidžiant jam miegoti iki pietų?

Galvoju apie visa tai žiūrėdama į jo veidą. Rodosi, jis šiek tiek šypsosi, bet taip atrodo tik iš vienos veido pusės. Pasilenkiu pažiūrėti iš kitos – ji sustingusi be jokios išraiškos. Be tos rauplios žaizdos, mirtis nieko nespėjusi pakeisti, turbūt, ji tam buvo per staigi. Jai pačiai netikėta. Jis vis dar dieviškai gražus. Ilgais pirštais, kokius turi tik kelių iš eilės kartų intelektualų vaikai. Tarsi jeigu žmogaus protas ir dvasia gilėja – jo pirštai ilgėja.

Aukštas, prakaulus ir plonas, bet plačių pečių ir tvirtų rankų. Plačiom akim. Pilkšvai geltonų plaukų, dabar ruožais sukregusių tamsiu krauju. Kajau, Kajau, kaip tu pasibjaurėtum tokiu jų vaizdu.

Daugiabučio namo trečio aukšto nurimusios laiptinės aikštelėje abejingai guli du kelioniniai krepšiai. Juose tūno išvykai paskubomis sumesti daiktai. Toje aikštelėje dar prieš valandą virė tikras pragaras: krytis, tylos akimirka. Mano klyksmas. O galbūt jokio klyksmo nebuvo, galbūt jis buvo tik mano galvoje. Vėliau – sirenos, įsakmūs daktarų nurodymai, – man, kaimynams, ir vienų kitiems. „Marš namo, nėr čia ko žiūrėti“, „Išvalykit po to“, „Jėtau jėtau, įdomu ar išgyvens“, „Gert nuo ryto“, „Laksto kaip akis išdegę, žiūrėt nieko nežiūri, va matai ir tau vaikeli visada sakau: žiūrėk po kojomis“, sakinių nuotrupos nuotrupėlės... Atodūsiai, verksmas, bambėjimas dėl sutrikdyto šeštadienio, primiršto kūdikio isterija, šuns lojimas. Dabar ten tylu. Mirtis išvyko kitur, o ten įsivyravo taika. Mirtis perskrodė jų gyvenimo paribius, kaip žaizda Kajaus kaktą. Tik toji žaizda užgis, o Kajaus jau ne. Ją užglaistys ir užpudruos, bet ji nebeužgis. Žmonės susikaupė ir nurimo: nors gaila to jauno linksmo kaimyno, bet mirė ne jie, ir ne jų artimieji, ir ne jų draugai, tai svarbiausia. Juk tai svarbiausia.

Mirė Kajus. Mano geriausias draugas.

Kai grįšiu paimti tų kelioninių krepšių, aš juos pakelsiu kaip naują naštą, kurią reiks temptis visą likusį gyvenimą. Kaip amžiną klausimą, ar tai buvo ta visa nulėmusi akimirka. Ir niekas jokiomis pastangomis negalės atsakyti į šį klausimą.

Įėjusi pusamžė seselė užpučia žvakę ir sako, kad aš jau turėčiau išeiti. Be to, turėčiau paskambinti Kajaus artimiesiems, ir pranešti apie jo mirtį. Ji tikriausiai pamišo, pamanau, arba laiko mane nevisprote, nežinančia, kad aš vis dėlto turėsiu kažkada išeiti iš čia, ir tuomet paskambinti Kajaus motinai. Mielai griebčiau jai už kaklo ir kaip reikiant prismaugčiau, kad nesijaustų tiek daug gyvesnė už mano draugą. Ir protingesnė už mane.

- Eikit po velnių, - teištariu, nenusiteikusi ilgai kovoti, tik reikalaudama dar šiek tiek laiko. Man dar reikia kelių minučių sudėlioti tam tikras mintis. Kitoms turėsiu visą likusį nenuspėjamos trukmės gyvenimą (o gal ir aš sėkmingai nusitėkšiu nuo laiptų?). Šiek tiek sudvejoju dėl savo įžūlumo. Adrenalinas daro savo, aš taip su žmonėmis paprastai nekalbu. Man jos pagailsta, nors jai manęs ne.

Seselė suraukia antakius, tačiau neatrodo nustebusi. Tikriausiai yra prisiklausiusi dar ne to iš kenčiančių draugų, sūnų, dukrų, motinų, tėvų, senelių, meilužių, žmonų ir vyrų. Ji tiesiog norėjo, kad aš greičiau dingčiau iš jos prižiūrimos teritorijos. Kaip kaimynai norėjo, kad mes greičiau dingtume iš jų laiptinės. Svetimas gedulas vargina.

- Ar negalima gražiai? - kaip automatu išpyškina šita mašina.

- Jei taip norite, eikite po velnių gražiai, - išgriežiu. Kvaila senė. Jeigu ji nebūtų uždavusi šio beprasmio, mašinalaus klausimo, galbūt net būčiau pajutusi jai atjautą, kad turi dirbti su lavonais ir beveik lavonais. Beigi pusiau lavonais iš širdgėlos. Bet dabar jau žinau, kad ji būtų tiesiog per buka dirbti su gyvais žmonėmis. Lavonams nerūpi jos kvailumas. Jokio pasigailėjimo kvailiams – pasisuku ant kulno į jos plytą, kurios vietoj turėtų būti veidas. Mano žvilgsnis dabar galėtų skaldyti gelžbetonį.

Ji numoja nekantria, paniekinga ranka, ir nueina tvarkyti Kajaus kūno, ruošti išvežimui į morgą, nepaisydama mano buvimo, mano gedulo, mano skausmo, mano prisiminimų, mano atsisveikinimo. Mano gelžbetonio grąžtas, keliskart bergždžiai apsisukęs, sustoja – yra svarbesnių dalykų, deja. Netrukus visi žinos apie jo mirtį, ir jo gedės dešimtys žmonių, visi kalbės apie tai, dalysis žiniomis apie jo mirties aplinkybes, pasakos savo paskutiniuosius prisiminimus iš paskutinių susitikimų su juo. Vėliau, jau šarvojimo salėje, ims grimzti giliau, kalbės apie tai, koks jis buvo darbuotojas, meilužis, draugas. Dar vėliau, pradedant gedulingų pietų stalu ir ilgai po to, ims kapstytis po jo vaikystę, šnekėti, koks jis buvo guvus ir padykęs berniukas, mėsinės ir raklinės jį visą be atvangos, be pasigailėjimo, nenuilsdami, kankindami save ir kitus, liedami savo skausmą ir leisdami jam ašaromis varvėti iš nemigos išgraužtų akių. Kol kas jo gyvenimas, jo buvimas yra visiems savaime suprantamas, užsimanęs tik paimi telefono ragelį – ir dalelė jo jau yra tavo, jo dėmesys, jo laikas yra skirtas tau. Kiekvienas atsiriekia tiek, kiek jam tuo metu reikia. Kol tau viso to išvis nereikia, gali pamiršti apie jo egzistavimą. Netrukus visi galvos tik apie jį, ir negalės nustoti galvoję. Ims raikyti, dalytis, plėšyti ir tąsyti skutelius, rinkti trupinius ir skaičiuoti kito kąsnius. Tikri pietūs, gedulingi.

O dabar jis vis dar priklauso tik man. Su savo gyvenimu ir savo mirtimi. Suprasdama, kaip tai fantasmagoriška, žiūriu į jo užmerktas akis ir svarstau, kad tikriausiai niekam neprasitarsiu, jog išvyką sumaniau aš. Nėra liudininkų, viską greitai permąsčiau. Jis neturėjo laiko net paskambinti kam nors ir pasakyti, jog aš pakviečiau jį į gamtą. Išverčiau jį miegantį iš lovos. Nėra jokių įkalčių, kad aš nužudžiau savo mylimiausią draugą. Pasakysiu, kad mes seniai tai planavome. Mano kaltė gulės kelioniniuose krepšiuose, ir aš juos atidarysiu žiūrinėti, kai norėsiu atgailauti. Jeigu tai žinotų kiti, man nuo to nepalengvėtų.

Beprotiškai užsimaniau jį pabučiuoti. Pasidaro keista, kaip niekad apie tai nepagalvodavau, jam esant gyvam, tarp mūsų nebuvo jokio fizinio ryšio. Prisiglaudžiu prie jau šaltų, bet dar minkštų jo lūpų, ir akimirką širdį persmelkia abejonė, skardi kaip kardas: galbūt mes turėjome būti ne tik draugai? Kokia čia ironija, kad aš mąstau apie tai prie jo lavono? Be to, jau tvarkomo surūgusios mašinos-plytos? Viso to jau per daug. Aš kraustausi iš proto. Negi įsimylėsiu savo geriausią draugą jam mirus?

Pradėjo trūkti oro. Perbraukiu pirštais per sveikąją jo kaktos pusę, mintyse pasakau, jog labai užjaučiu dėl to, kad jam teks patirti tą mėsinėjimą ir dalijimąsi, paskutinį kartą pažiūriu į jį, kol jis dar neatiduotas visiems. Jį irgi mylintiems žmonėms, beje.

Mirties akimirką nebeliko jokio tikro „buvo“, „yra“, „bus“. Apie tai, kas buvo, nebepaklausi, ir nebepasitikslinsi, šiandien yra tik mirtis, o rytojus bus visai kitoks, nei kada įsivaizdavai, ir koks – nežinai. Nejučia imu iš naujo kurti savo sąmonę. Sąmonę, kurioje nebeturi likti vietos kasdieniams Kajaus skambučiams, mieliems paerzinimams, mano atsibastymais pas jį su vyno buteliu vidury nakties pažliumbti ant peties dėl eilinį kartą subyrėjusio eilinio romano, dalinimosi knygomis, vienas kito kūrinių aptarimo, nuolatinio veterinarijos klinikų durų varstymo su jo depresija susirgusiu triušiu, pasitarimų, ką man apsirengti į vakarėlį, pasitarimų, į KOKĮ vakarėlį mums eiti.  Daugelis dalykų, kurie buvo tokie įprasti, kaip ir ryte atsikelti, ima nuo manęs byrėti kaip džiūvantis molis. Reikia pradėti iš naujo. Kitaip. Šiandien.

Šiandien pradėsiu rašyti. Rašysiu savo naujos ligos istoriją. Liga vadinasi „kaltė“. Forma – lėtinė.  Simptomai – kol kas tik šokas, kiti, matyt, pasireikš vėliau. Komplikacijos – neišsipildžiusios meilės galimybės jausmas. Gydymas dar nežinomas.

Myliu tave, Kajau, savo ilgomis kojomis per greitai, per anksti pasprukęs šunsnuki. Laikykis, palieku su tuo  seselės karkasu, atleisk. Turiu bėgti į gyvenimą, kuriame palikai mane vieną. Turiu visiems pasiaiškinti už tave, po velnių, vėl už tave pasiaiškinti, bet paskutinį – sunkiausią – kartą.

2 skyrius

Bevaisė pagimdė septynis,

o daugelio vaikų motina yra vieniša.

I Samuelio 1, 19-20 ir 27-28; 2,1-10, Senasis Testamentas, Hanos giesmė

Prie namų durų ilgai ieškau raktų savo rankinuke. Šlykšti moterų maniera nešioti milžiniškus rankinukus, pilnus išėjus iš namų niekada nepanaudojamų daiktų, ir visuomet juose nieko nerasti. Galų gale išverčiu tą jovalą ant grindinio prie apsilaupusios daugiabučio laiptinės – taip darau arba apgirtusi, arba susinervinusi. Dažniausiai ir būnu susinervinusi. Arba apgirtusi. Viena ir kita taip pat dera.

Šiandien pirmą kartą įeinu į šį seną naują butą. Naują, nes jame niekada nebeapsilankys Kajus. Butas pirmame aukšte, neturiu nuo kur nusiristi. Pirmas reisas – į į grindis jau daug metų smengantį tualetą. Antras – prie baro virtuvėje. Yra tik vyno, kokia laimė. Kaip saugu. Išgeriu prisipylusi taurę dviem gurkšniais, suvimdo, bet susilaikau. Labas, virtuve. Labas, lange į sodą. Labas, pietų stale. Byrančios plytelės, samčiai, - sveiki. Aš jūsų nebeatpažįstu.

Antra taurė, solidžiau.

Mano akys verkia, aš tai neverkiu. Aš apskritai dar nesu apsisprendusi, kaip gedėsiu: raudosiu klausydama muzikos, filosofiškai nusiteikusi „jaukinsiuosi mirtį“, deginsiu žvakes, kuo daugiau bendrausiu. Jeigu žmogus savaime nekrenta į tikrą depresiją, - jis renkasi, kaip gedėti. Daug kas intensyviai dulkinasi. Nereikia to slėpti, tai natūralu. Susidūrus su mirtimi atbunda seksualumo, išlikimo, gyvybės pratęsimo instinktas. Tada dažniausiai kažkuriam iš artimų velionio giminaičių atsiranda pilvas, ir visi ima ploti rankomis: „tai mirusiojo siela įsikūnijo, ne kitaip!“, ir visiems tampa daug smagiau, lengviau. Gyvieji „atsiperka“, „išperka“ savo išlikimo gyvais kaltę, mirtis „nugalėta“. Pergudrauta. Na ir tegu. Aš, bent kol kas, neverksiu, bet tikrai ir nepastosiu.

Noriu suprasti, ko tu iš manęs norėtum, tai taip vargina. Aš žinau, kaip būtum norėjęs matyti savo laidotuves – nei tu jas matysi, nei kas mano nuomonės klausys. Laidotuvės pagal velionį – taip būna tik filmuose arba kur nors realybėje, tik ne Lietuvoje. Čia niekam neįdomu, kaip norėtum išeiti. Na, gal smalsu, bet niekas NESIRYŽTŲ į tai kreipti realaus dėmesio. Tu mirei, viso gero, viskas. Šarvojimas, laidotuvės – ne tau, o tavo giminėms, - taip yra Lietuvoje. Nes jeigu nebus kryžiaus ties velionio galva, arba gėlės bus ne baltos, ar gros TAVO mėgiama muzika, o ne niekieno nebesuprantamos psalmės ---- KĄ ŽMONĖS PASAKYS?

Nei tu matysi tas laidotuves.

Nei aš įkalbinėsiu tavo motiną.

Nei mano laidotuvės  bus pagal mane.

Nei palaidoti mus gali be prietarų.

Ypač palaidoti.

Man bloga.

nebegerk

Gedėjimo paprotys atsirado dar akmens amžiuje, keturi tūkstančiai metų prieš mūsų erą.

Ir ko tik tie žmonės nėra prisigalvoję. Kai kurie visą gyvenimą neturi savo namų, miršta senelių prieglaudoje arba tiesiog gatvėje, bet mirę gauna gabalėlį žemės. Kūnas įdedamas į karstą (kad ilgiau išsilaikytų???). Dar gauna paminklą – rudinimentinė tradicija iš laikų, kai žmonės susigalvojo, kad numirėliai gali prisikelti, tad juos reikia prispausti akmeniu. Dar gauna kryžių, nes, nors Lietuvoje religija atskirta nuo valstybės, dėl viso pikto niekam neįdomu, buvo tas žmogus tikintysis ar ne. Dar dėl viso pikto uždegama žvakė, „kad siela lengviau nukeliautų į dangų“.

Iš vakarėjančios saulės nušviestos virtuvės nuslinkusi į savo tamsoką kambarį (užuolaidų beveik niekada neatkeliu), uždegu žvakę. Velniai nematė – dėl viso pikto. Subliūkštu ant lovos kartu su atodūsiu.

Trinu galvą.

Sėdžiu savo buveinėje ant lovos ir trinu sau galvą. Visai neblogas pojūtis, beveik kaip masažas, bet žinant posakį „išsitrink sau galvą“ tikiuosi kažko daugiau, reikšmingesnio efekto. Kad poveikis būtų visapusiškesnis, trinčiausi ir veidą, bet didžiąją dalį laiko esu pasidažiusi. Galbūt ir trinuosi jį miegodama, bet iš kur man žinoti, juk niekas nemato – gyvenu viena. Na, gerai būtų – viena. Gyvenu su broliu ir jo žmona bei jų vaiku. Taip, ir dar mama. Savo lovoje gyvenu viena. Dėl to ir noriu išsitrinti galvą, kad suprasčiau, kodėl po velnių aš gyvenu su broliu ir jo žmona, ir dar mama. Ir viena lovoje.

Nesupraskite klaidingai, visai nenoriu, kad su manimi miegotų mama, brolio žmona ar pats brolis ir liudytų, ar aš naktimis trinuosi veidą. Nenorėčiau netgi gyventi su jais. Ne, norėčiau, bet norėčiau turėti pasirinkimą norėti. O iš tikrųjų aš netgi esu miegojusi su brolio žmona. Kartais brolis miega pas mane, kai žmona jį išspiria iš miegamojo dėl alaus kvapo (aš alaus kvapą toleruoju, tik kartą miegodamas brolis iš girtumo prisiusiojo man į lovą– tuomet jau buvo liūdniau).

Žodžiu, mano gyvenime yra labai daug trinties, kurios negaliu pasirinkti. Dėl to man tikrai reikia kruopščiai išsitrinti galvą.

Šiuo metu man jų, namiškių, bus žymiai per daug, jau jaučiu tai.

--------- Kajaus mama! ---------------- Dar truputį vėliau ------------------------

Geriausiai įkyrias mintis malšina tvarkymasis, tuomet kontroliuoji bent jau aplinką, tai ir galvoje viskas lyg susistyguoja. Ėmiau stumdyti baldus. Lengviausia buvo perstumti niekada nenaudojamą mažą rašomąjį staliuką. Gražus tas rašytojo, nuolat palinkusio ties savo rašuomuoju stalu, apkrautu įvairiausiais rašymo reikmenimis, užrašais, popiergaliais ir kavos puodeliais, literatūrinis įvaizdis. Kaus turėjo didžiulį seną rašomąjį stalo. Ir rašydavo tik sėdėdamas už jo. Aš rašau, kur papuola: ant palangės, vonioje, tualete, virtuvėje, koridoriuje, lovoje, kartais net po tuo pačiu rašomuoju stalu, bet beveik niekada – sėdėdama už jo. Tad visai nesvarbu, kur jis atsidurs. Galima net į rūsį išnešti. Tik jau aš nenešiu. Mano pačios kambaryje galima įkurti rūsį, tįsti ten nereikalingus visos giminės daiktus bei baldus, man visai nesvarbu, jei tik kaip nors perropočiau per visa tai iki lovos.

Tai ne mano namai, ne mano kambarys. Tai tik patalpa, kur aš egzistuoju tam tikrą paros dalį.

Nutriušusią pilkšvą lovą perstūmiau į kitą kabario pusę. Nei gražiau, nei negražiau, nei patogiau. Svarbu veiksmas.

Spinta.

Pilna mano nemėgstamų drabužių. Iš kur jie visi atsirado? Yra gal du sijonai, vienerios kelnės ir lygiai trys marškinėliai, kuriuos pakenčiu, visa kita – neskoningas ir klaikiai nepatogus šlamštas, kurio niekuomet neužsivelku. Gal vėliau apie tai pagalvosiu. Vėliau išmesiu labai daug daiktų. Kaip kiti prieš kiaušinių dažymo, daužymo ir rijimo šventę – Velykas – namus apsikuopia, taip aš išmėšiu daug daiktų ir be jokių kiaušininių ritualų prisikelsiu naujam gyvenimui.

Stumiant spintą pilvą perrėžė staigus skausmas, lyg trūko koks raumuo. Tačiau tai suveikė tik vienaip: supykusi lengvai nugrūdau ją į priešingą savo vienutės kertę. Ir išgėriau ketvirtą – kada spėjau susiversti trečią? – taurę vyno.

Vidury kambario voliojosi sudužęs gėlės vazonas, apsuptas žemių aureolės (iš kur jis čia atsirado?). Visas kambarys apžėlė iš kampų pajudintais voratikliais ir dulkėmis, jos apvėlė kojines, pakilusios lipo prie sukaitusio veido. Laimei, mano celėje nėra veidrodžio. Būtinai reikia perstumti dar ką nors, nes po to liks tiktai daiktų kraustymas ir metimas. O taip, rūšiavimas, kas yra susiję su Kajumi, o kas – ne. Ką daryti su tuo, kas susiję? Išmesti, kad kas vakarą nežiūrinėčiau? Padėti kur nors, kaip vaikystės atminimų dėžutes? Palikti viską, kaip yra? O kaip yra?

3 skyrius

                                       Tris dainas mokėjo motina,                                    

Pirmoji buvo – apie sūnų.

Antroji buvo – apie sūnų.

Trečioji buvo – apie sūnų.

Martinaitis, Marcelijus. Debesų lieptais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.

 

Bet buvo vasaros. Seneliai turėjo draugą, kuris metęs gana sėkmingą verslą pasitraukė gyventi į kaimą. Jis turėjo nuostabią sodybą, kas vasarą pas jį besisvečiuojantį (mano bendraamžį?) anūką, ir augino žirgus.

Toje sodyoje taip pat gyveno triušiai, nutrijos, ožkos, avys, vištos, šunys. Triušiai buvo nuostabūs, bet bemylėdama juos, keletą ir nužudžiau. Pasirodo, jiems negalima duoti šlapios žolės. Nuo to laiko meilė triušiams apnyko.

Labai mylėjau ten gyvenusį raišą šunėką, stebėjau nuo pat jo gimimo. Vienąkart atvažiavau, kaip visada – vasara, o šis nebeskalija. Meilė šunims taip pat kiek apnyko – matyt, tada jo mirtį supratau kaip išdavystę. Laimė tėvams – šiaip į namus iki tol tįsdavau visokius valkatas. Vieną šunį buvau prijaukinusi lydėti mane į mokyklą.

Buvo puiki juoda katė. Jos vaikas buvo man pažadėtas. Pagaliau gyvūnas, kurį ne tik vasaromis lankysiu, o turėsiu namuose! Štai atvykimas, tas pats, po kurio turėjau išsivežti savo kačiuką... Išlekiu iš senelio mašinos, pakniopstom griūdama puolu į kluoną, kopėčiomis aukštyn, kur katė augino savo vaikus... Pakeliui per kelias akimirkas bandau įsisąmoninti , kodėl sodybos šeimininko veidas buvo toks suglumęs. Įpuolu į antrą kluono aukštą, ten nieko nėra... Ir mano širdies savo vietoj taip pat nebėra. Nenorėdama nulipti nulipu žemyn, velku kojas, ilginu laiką, nes nenoriu nieko išgirsti. Ir išgirstu: kačiukus sudraskė kažkoks praeivis katinas. Ką padarysi.

Nieko nepadarysi, žinoma.

Po to vilkdavau namo pasimetusius apsitriedusius kačiukus, bet juos išmesdavo.

Tačiau žirgai  niekada neišdavė. Bet aš niekada ir nesikėsinau jų parsivesti namo. Tiesa, yra pora randų ant pėdų, ant kurių jie pastoviniuodavo, vienas traumuotas kelias, tačiau aš jiems dėkinga už šiuos prisiminimus. Priguldavau pievoje ant jų šiltų pilvų, žiūrėdavau į akis. Ko dar norėti?

Taip ramu ir saugu.

Tarp viso to, kaip klijai, buvo Kajus. Laukinis, toks pats prasmirdęs avių, ožkų ir arklių kvapu, kai lėkdavome ant žirgų gaudyti nutrūkusių gyvulių, arba basomis – nutrūkusių pačių žirgų. Toks pats svetimas ir artimas, kaip primintos žolės kvapas, kaip šiltas ežero rūkas naktį, kaip gaivioji rasa ginant žirgus, kaip ant galvų virstantis rugpjūčio nakties sietynas, kaip laukinis juokas bandant įrėžti vagą, kasant bulves, ir niekaip nepataikant... Ar jis iš tiesų buvo?  Ar aš ten buvau?

Kažko siaubingai ilgiuosi iš to laiko. Gamtos, vaikiškumo, draugo? Gyvenimas mieste, pilnas netikrų ir stulbinamai nereikalingų dalykų, baigia užgožti mano pačios esmę. Taip ir nebuvo laiko suprasti, kokia esu. Girdžiu man sakomus epitetus, bet iš jų nesikuria joks bendras portretas. Kartais apima jausmas, kad manęs išvis nėra. Nėra.

Matyt esu iš tų liūdnų žmonių, kurie savo gyvenimą suvokia per praeitį. Jeigu vieni prisiminimai skausmingi – aš vis iš naujo juos išgyvenu. Jeigu kiti džiaugsmingi – su širdgėla jų ilgiuosi. Jeigu jie pamokantys, imu bijoti visko, kas mane supa dabartyje. O apie ateitį nedrįstu net pagalvoti. Aš (kaip gėda) netgi muzikos klausausi tik tam, kad galėčiau pajusti nostalgiją. Tokie žmonės, kaip aš, visada nesąmoningai siekia aukščiausios moralinės kančios, užsibrėžia didžiausius tikslus, bet, priartėję prie jų pasiekimo – meta viską, kad tik nepasijustų patenkinti. Jie talpina savy nuožmų mazochizmą, absoliutų altruizmą, bekompromisį nihilizmą; jie galėtų atiduoti gyvą savo kūną sudeginimui, jeigu tik taip galėtų rasti mažytę ramybės akimirką. Ramybės nuo savo idiotiškos kančios ir savo ilgesio.

Aš liūdnai šypsausi, stovėdama kreivame senamiesčio kieme. Žinau apie save daugybę. Žinau apie save tiek, kad silpnesnis žmogus seniai būtų galą pasidaręs. O tai man jau praeitis, į kurią žvelgiu darganotomis akimis: aš ir dešimtys išdraskytų vaistų pakuočių, atspindinčios mano jaunystės anatomiją; aš ir ežerą skrodžiantis lieptelis, nuo kurio pamatau vandens veidą, o jis juokiasi iš manęs; aš ir šalta namo stogo skarda, nuo kurios slysta nesugaunamas mano noras mirti. Matau tik neapsakomai didelį, painų ir glitų savęs suvokimo procesą, kuriam paskyriau visą neilgą gyvenimą, bet šis procesas dabar jau irgi praeitis. Ir tai nesvarbu, man nieko negaila prarasti, tačiau kas dabar?..

Aš ne tas žmogus, kuris turi galutinį pasiekiamą idealą, tobulumo epitomiją. Dabar, kai tikriausiai padariau viską, ką galėjau, išaiškindama save, šiuos rezultatus paversiu niekais naujomis teorijomis, naujomis abejonėmis tam, kad galėčiau vėl patirti duslų gniutulą galugerkly. Aš tai žinau, sąmoningai suvokiu, ir su nekantrumu laukiu šios naujos kančios, kai, griuvus bet kokiam idėjiniam bei dvasiniam gyvenimo pagrindui, vėl kruvinais keliais šliaužiosiu po minčių pelenus mėgindama surinkti savo sielos draiskalus.

Man savęs negaila, aš mėgstu pasijuokti iš savęs. Žinau, kad visi šie išgyvenimai mažų mažiausia neprasmingi platesniame kontekste, kažkokia iškreipta savęs pervertinimo forma, ir tiek. Jeigu bent kiek adekvačiai save vertinčiau, seniai leisčiau dienų dienas gražučiame psichologo kabinete. Dabar aš įsivaizduoju, kad susitvarkau su savimi pati. Prašau, negriaukite šio mano įsitikinimo. Kol kas tai yra viskas, ką turiu.

Ne, aš juokiuos ne tik iš savęs: mūsų, tokių civilizacijos deformuotų (potencialių) asmenybių yra daugybė. Stovim vieniši kaip gėdos stulpai. Verkiam iš džiaugsmo, liūdesio, pykčio, ilgesio ir dar velniai žino ko. Tik paverkti duok. Ir kažkokiu stebuklingu būdu nieko šiandien neturim, ir taip buvo visada, nors praeitis turininga kaip Aleksandrijos biblioteka.

Gal tai ne branda, o jau ir suvaikėjimas, tiesa, labai komplikuotas. Aš karštligiškai kuriu savyje bruožus, už kuriuos galėčiau mylėti save vis labiau ir labiau, taisau, konstruoju, kažką išmetu, kažką pridedu. Labiausiai nekenčiu savęs. Aplinkiniai stebi su baime (panieka?), o aš juokiuosi. Argi tai nusikaltimas?

Ach taip, norėjau pasakoti ne apie save. Norėjau papasakoti apie Kajaus mamą. Tiesiog, kaip žadėjau, pradėjau rašyti. Banalių banaliausiai: atverčiau naują puslapį ir pradėjau rašyti – ligos – istoriją. O prieš skambindama jai, kaip jau žinia, nutariau išgerti „dėl drąsos“ ir dėl to, kad „ir man stresas“. Pavyko išgerti labai smakiai daugiau, nei planavau, tad žinią apie jos sūnaus mirtį ne išsakiau, bet praktiškai išvėmiau į ragelį.

Ji klykė, ilgai ir agresyviai kaip žvėris. Skausmas lyg traukinys per jos kūną ir psichiką važiavo. O aš stovėjau kreivame senamiesčio kieme ir liūdnai šypsojausi. Girta kaip fejerverkas. Sugebėjau pasakyti motinai, kątik sužinojusiai apie vienturčio sūnaus mirtį, kad būčiau norėjusi mirti vietoje jo. Tikriausiai jai tai nepadarė didelio įspūdžio, che. Iš tikrųjų aš norėjau mirti dėl pačios savęs, kad nebūtų taip liūdna ir gėda. Jeigu turėčiau staiga mirusį sūnų ir keturiom po senamiestį „iš širdgėlos“ ropinėjančią jo draugę, aš mane užmuščiau.

Ištarusi garsiai, aš tai pagaliau IŠTIES suvokiau. Kajus nebegyvas.

4 skyrius

Tik smulkiomis akimirkomis aš išvystu visko paprastumą, kuris dėl kraupių gyvenimo nuodų tuoj išnyksta pirmai minčiai į galvą atklydus. Taip lengvabūdiškai žmogus ir palaikai gerumo pojūtį – galbūt didžiausią žmogiškąją išmintį – tuštybe. O kuo gotiškojo laiko išgarbinta kančia vertesnė už rokoko prabangą ir malonumus? Ko daugiau ji davė ar mažiau atėmė? Kur įrodymai, kad ja sekusieji prisiglaudė prie mirusių mylimųjų sielų?

Gotiškieji baubai, susijungę su visa, kas ir yra žmogiškos prigimties esmė niekinančia krikčionybe, sudarė klaikią sąjungą. Lyg sutuoktinių pora susiliejo į prieš žmogaus ramybę ir laimę einantį budelį, kuris net nekaltą džiaugsmą grasina paversti sąžinės graužaties nualintais košmarais.

Iš šimtmečių nešdama savo pačios jausmų panieką ir savo vilčių baimę, su jokiam laikmečiui – o ypač esamajam – nenaudingais įsitikinimais, įskiepytais tiek pat įbaugintų mano augintojų, – siekiu draugijos, kuria bodžiuosi, lekiu vienatvėn, kuri netrukus tampa atgrasi, nugaliu protą svaigalais, kad galėčiau mėgautis – normaliais – bet uždraustais – malonumais, nieko neniekinu labiau už save ir niekam labiau nei sau nelinkiu atgaivos.

O dabar nieko nebeturiu. O kadangi ir savęs beveik nebeturiu, tai nieko ir neįgysiu.

Na ir velniop.

Tas vakuumas galvoje. Bijau, jis gali virsti amžina muzika. Tada jau man nieko nebereikės. Tikrai.

- Laba diena, - iš pažemės su nenormalaus maloningumo atspindžiais akyse į mane įsispitrijusi spokso senučiukė.

Žiūriu į ją.

- Tai į Kajaus šarvojimą atėjote? Jėzus jėzus, toks jaunas, nu kaip šitaip. Likimas. Jaunas. Jėzus. Ar artimai jį pažinojote?

Žiūriu. Nebe į ją, į nušepusį kupstą šaligatvy, prie kurio voliojasi moneta, manau, dviejų centų vertės. Jau jaučiu, kad ne man ištverti šiuos šarvojimus, tokius tradicinius, tokiam netradiciniam mano draugui. Kas ji tokia? O koks skirtumas, kas ji tokia. Tokių šiandien turbūt dar bus kelios dešimtys. Aplink širdį šąla, tokia nauja organizmo reakcija į užplūstančią neviltį. Tuomet pasidaro šalta pečiuose, rankose, šąla veidas, net, atrodo, plaukai. Sutraukia pilvo raumenis, virpa kojos, sąmonė ruošiasi skristi lauk.

- Artimai, - sukaupusi visą valią vožteliu ir nuskubu prie žvakių bei vainikėlių pardavėjos, kokių būna prie kiekvienų laidojimo namų. Skubu, žinoma, ne ką nors pirkti, tai tik dingstis. Dingstis dingti. Prie prekystalio darau šimto aštuoniasdešimties laipsnių posūkį ir maunu pas Kajų.

-------- Kajau! ----------------

Ta ramybė ir tas kvapas. Šarvojimo salėje – kilogramai baltų lelijų, taip sutarta, nešti tokias gėles. Ir aaaaaaaaaaaaave maria, žinoma. Kurčios sėdinčiųjų nugaros priešais mane, o aš be gėlių. Nugara, nugara, nugara, nugara, Kajaus sesė, Kajaus mama, kažkas, Kajaus dėdė, kažkas, mūsų geras draugas Tomas. Nuneriu galvą, liko labai mažai laiko apsispręsti, kaip elgtis. Ot šūdas, vis tik elgsiuosi, kaip elgiamasi tokiose vietose. Imu sklensti link Kajaus motinos. Viduje vemiu nuo prisiminimo, kaip pranešiau apie jo mirtį, viduje nežinau, kaip ji reaguos į paskutinį jį gyvą mačiusį žmogų, viduje noriu būti prie Kajaus bet ne čia! Tai viduje, o tikrovėje pasidaro bloga, mane suvimdo, tenka apsisukti ir bėgti atgal į lauką, matau tos pačios senučiukės atjaučiantį, bet nieko nesuprantantį žvilgsnį, ir vemiu, vemiu ant laidojimo namų slenksčio, oi, vemiu ant kažkieno batų, tas kažkas malonus ir prilaiko mane už rankos, kol vemiu ant jo batų. Suranda servetėlę ir nuvalo mano lūpas. Kažkas atneša vandens.

Norbertas.

Pažinties pradžia – kaip pasakius – gliti, liūdna, suvemta. Su jo pagalba, kai jis nusivalo mano vėmalus nuo savo batų, grįžtu į šarvojimo salę.  Prilimpu prie jo, kaip išviręs makaronas prie sienos. Kartu negaliu pakęsti, kad kažkas svetimas dalyvauja mano švenčiausiame atsisveikinime su geriausiu draugu.

Juk jis nieko nesupranta, ar ne?

Tylėt reik tylėt ir tylėt. Vien tik tylėt.

Aš be galo gerbiu žodį. Ir negaliu pakęsti, kai jis valkiojamas kaip sena taburetė – ne ten, kur tikrai tinka, o ten, kur patogiau... Dieve, pradžioj buvo žodis, ar ne? Žodžiai geri

Beverčiai

Žodžiai kvaili

Beverčiai

Žiaurūs žodžiai

Beprasmiai

Nejaugi niekas žodžio nebegerbia?

Nebegerbia žmogaus. Kuris yra šalia. Gyvas. !

Išeina žmonės pavargę. Pavargusiais žvilgsniais. Pavargusiomis kojomis. Pavargusiomis sielomis. Išdalinę savo žodžius.

Mano sielą nusinešė praskrendantis paukštis. Mano ilgesys nesugrąžinamas. Kaip nesugrąžinamos tos naktys, kai sėdėdavom apjungti poezijos, žodžių muzikos, ir žinojom, kad gyvename. Tuomet mes tikrai jautėm, kad gyvenam. Kaip nesugrąžinamos tos dienos, kai visi buvom savo vietose – vienas šalia kito, ir žinojom, kad nereikia to įvardyti. Nes tai tebūtų žodžiai. Žodžiai liko užrašyti širdyse.

Kaip aš toli nuo jūsų dabar, paskendusi gličių žodžių jūroje, ir niekieno mano tyla nesuprasta. Tyla, kuri kadaise buvo jums poezija, dabar laikoma kvailesne už bukai beriamus žodžius. O aš maniau: mirsiu iki tokių dalykų sulauksiu. Taip laikai keičiasi. Bet aš nesikeičiu.

Labai mėgstu viską sureikšminti. O kartu taip sumenkinu, kad net pačiai nieko nelieka. Ir niekaip su savimi nesusitariu: reikia man ko nors, ar ne. Banalu: vienas žodis kartais atrodo kaip dieviška dovana, kitą gi kartą – žygdarbis rodosi tiesiog bukas žingsnis. Nesinešiu aš su savimi tavęs.

Nesinešiu, mielas savižudi.

Niekis, tie gedulingi pietūs bei pavakariai, parytiniai pažliumbimai ant peties tuoj baigsis. Ne, nesibaigs, bet MAN baigsis, aš išvykstu.

Kas palengvintų širdį? Kas išvaduotų nuo sapnų apie tavo mirtį? Kaip išsigydyti pyktį, kurį net Hadas pamatęs nusigąstų? Kaip nesišlykštėti kiekvienu nauju rytu kaip privalomąja programa? Kaip priversti savo sužlekusį kūną kažką daryti su malonumu?

Skaitome dienos darbo skelbimus ir nerandame atsakymo, ir nuneriame galvas ant romiai suskliaustų rankų. Ir gimsta mūmyse dar vienas – gal tūkstantis devynioliktas – apsauginis goblinas.

                                                                                                                   5 skyrius

Kartais išeinu iš namų tik dėl to, kad svajoju sutikti tave. Nors žinau, kad tu labai toli, tolimoj svetimoj šaly. O gal ir ne tave, o tą, kuris tave pakeistų.

Žydroji mano sėkmės paukšte, kad ir kur tu šlaistytumeis, varyk atgal pas mane. Man labai vieniša ir nesaugu vienai.

Šiandien aš išvykstu į brolio šeimos sodybą. Vakar pranešiau viršininkui, kad metu darbą. „Banalu, bet nieko geriau šiuo metu negaliu sugalvoti“, - pasakiau.

„Na, žinokis. Hmmhmmm. Bet grįžti čia tau nebebus kur...“, - atsakė jis mano krėslo ranktūriui. Mulkis. Mulkis ir bailys. Bet tiesa, juk ir nėra tokio dalyko, kaip biuletenis dėl gedulo.

Su nelaimės ištiktu žmogumi beveik visi elgiasi labai komiškai. Žiūri į jį skersti vedamo ėriuko akimis, su atsiprašymu, kad nė velnio nežino, nei ką pasakyti, nei ką daryti. Daugelis mielai patys biuletenius pasiimtų, kad nereikėtų sutikti gedinčiojo. Kas kiek laiko derėtų paklausti, ar jam viskas gerai? Bandyti juokauti, kad praskaidrintum nuotaiką? Tylėti it kapui?

Stengiausi susitaikyti su savo kolegų kančiomis mėnesį laiko. Per tą laiką pati ėmiau jų vengti, nes tapo nebeaišku, ar aš juos labiau varginu, ar jie mane, visi stengėmės būti malonūs, bet iš to apgailėtinai nieko nebesigavo.

- Padaryti tau kavos?, - vieną rytą, antrąją savaitę po laidotuvių, manęs paklausė pliktelėjęs pūzrabambis kolega iš gretimo kabineto. NIEKAS NIEKADA šioje įmonėje NIEKAM nesisiūlo padaryti kavos. Galėjau net išsigąsti, kad nepastebėjau, jog kažkuriuo momentu netekau rankų. Ne, jos yra. Kol bandžiau suprasti, ką turėčiau atsakyti, vyresnysis kolega išgyveno tikrą pragarą: matyt, gailėjosi paklausęs, sušilo, galbūt susigėdo, smaigstė šaukšteliu tuščio puodelio dugną ir judino koją.

- Ačiū, negeriu kavos, - atsakiau gniauždama rankoje atsineštą kavos pakuotę. Apsisukau ir išėjau iš mūsų miniatiūrinės virtuvės, kurią visą dabar, rodos, buvo užtvindęs storulio sutrikimas. Patikimai uždariau duris, kad jo nepatogumo jausmo čiuptuvai negalėtų manęs pavyti.

Vieną dieną visas šis nuoširdžiai tragikomiškas farsas manyje sprogo ir ištiško isterinio juoko priepuoliu, pasibaigusiu isterine rauda.

Ir štai.

Šiandien stoviu su trimis kelioniniais maišais rankose. Du maži, skirti trumpoms išvykoms, ir vienas didelis, talpus. Jame telpa visas mano gyvenimas. Dviejuose anuose – mirtis.

Dabar liks tiktai „šiandien“ ir „kažkada“. „Rytoj“ nei „tuoj“ nebebus.

Nebebus, kam tai pasakyti. Su kuo dalintis šias ateities sąvokas.

II dalis

                                                                                                                                  6 skyrius

Pirma, viena iš paskutiniųjų, diena

Sėdėjau ant verandos laiptų ir prievarta tikinau save: „tuoj eisiu, tuoj... diena jau įpusėjo, reikia ką nors nuveikti, dėl dievo meilės, juk reikia...“. Tuo tarpu nei veikiau, nei neveikiau KĄ NORS, tiesiog sėdėjau ir tai suglausdavau kojas, tai vėl atitraukdavau.

Argi veiksmais mūsų buvimas skaičiuojamas. Ar jis išvis skaičiuojamas? Būtų įdomu suskaičiuoti savo buvimą. Imti ir paversti visa tai skaičiais. Ar pakistų kas nors? Milijonai labdarai, ar šimtas vaidmenų, ar penkios parašytos knygos, ar keli šimtai „gerbėjų“ socialiniame tinklalapyje, ar vienas per dieną išgirtas komplimentas, ar keli keiksmai komentare prie internetinio straipsnio apie tave, kaip tai suskaičiuoti? Į kokią šios sąskaitos grafą patektų sėdėjimas ant verandos laiptų?

Vienas pasakė šmaikščią frazę, kuri tapo tautosaka. Kitas tokių prigalvojo dešimtis, bet niekam nepasakė. Vienas tapė, tapė nuostabius paveikslus ir juos plėšė. Kitas padėjo baltame fone juodą tašką ir buvo pavadintas genijumi. Norisi suskaičiuoti save, bet nėra jokio racionalumo. Realybėje jo tiesiog nėra. Nesvarbu, kas tu esi, svarbu, ką atiduodi. Nesvarbu tavo galimybės, svarbus rezultatas. Suskaičiuojamas rezultatas. Dar geriau, jei jis suskaičiuojamas honorarų dydžiais.

Lygintis į geriausius, štai ko mus mokė. Mokytojai baksnoja įsiminti, jog kitas mokinys parašė gražesnį eilėraštį arba jį dainingiau padeklamavo; po semestro laiminančiojo tonu išvardija geriausius mokinius. Tėvai niuksto pagaliau praregėti, kad sesuo ar brolis viską daro geriau. Na, bent kažką daro geriau. Darbdaviai šlovingai kabina geriausių mėnesio darbuotojų sąrašus garbės lentoje ir iškilmingai įteikia jiems skatinamąsias premijas. Norėk kuo daugiau! Tai yra, norėk, ko už tave nori kiti. Tačiau visas šis auklėjimas akimirksniu apsiverčia, jeigu kalba pasisuka apie tavo – tavo, TAVO – norus. Tuomet per sekundę reikia persiorientuoti į priešingą mąstymą – juk kiti išvis neturi tėvų... juk kiti neturi galimybių net mokytis... juk yra eilė bedarbių, kurie sutiktų arte arti už minimalią algą... juk kiti gyvena be rankų ar be kojų... juk kiti kalėjimuose.. Norėk kuo mažiau! Tai yra, neturi teisės norėti to, ko tau neliepta norėti.

Užaugi ir pasiunti velniop. Tik taip ir lieki viena dvasios koja raišas visą likusį gyvenimą. Truputį šio – truputį to: lyg ir svajoji šoktelėti iki geriausio, bet dalis „kitų, gyvenančių be rankų ar be kojų“, likę tavyje amžiams... Tu esi kaltas, kad nesi geriausias, ir dar kaltesnis, kad yra daug blogiau gyvenančių už tave. Tu esi tiesiog nesusipratimas tėvų, mokytojų, dėstytojų ir darbdavių kryžiaus kelyje. Kodėl tu, po galais, TOKSesi?

Nesvarbu.

Svarbu, kad niekas mūsų nemokė būti savimi. Ieškoti savo idealų. Savo talento. Savo siekiamybių. Daugumos mūsų nemokė, tų dar tarybinių – tikrai ne.

Diena buvo karšta ir tvanki, prisigėrusi būsimos audros, todėl oda net ir po lengviausiu sijonėliu drėgna nuo prakaito, bet rytinis galvos dukslumas, tas vakuumas galvoje, jau buvo prasivaikščiojęs. Suskliaudžiu kojas – oda sulimpa, lėtai atitraukiu – oda kiek pasitempia ir pamažu atsiskiria, ir vėl... Ar tai įdomu daryti? Kažin, bet juk neįdomu ir atsistoti bei bandyti prisiversti nuveikti KĄ NORS.

Taip praėjo geras pusvalandis, kol atsistojau, visu odos paviršiumi lipdama pati prie savęs, ir ėmiau svarstyti, į kurią pusę pasukti.

Teko pripažinti, kad veiklos būtų bet kuriame sodybos kampelyje, pradedant užmusijusia virtuvės kriaukle ir baigiant su tokiu entuziazmu pradėtu sodinti ir gamtos užgaidų valiai paliktu gėlių darželiu. Bet staiga kirto tas jausmas, dukslus smūgis į pagerklę, kuris jaučiasi lyg troškulys, lyg neviltis, lyg metalas. Beprasmybės skonis, kai atsiduri už realybės ir bet kokių galimybių borto, buvimo šleikštulys, negalėjimas. Vėl lėtai atsisėdau, tik jau ant žemesnio laiptelio, visai prie pat žemės, kad keliai atsidūrė beveik ties galva. Tokioj pozoj galėjau atrasti kai ką naujo: prie laiptų yra mažyčių skruzdėlyčių urveliai. Tarsi vaikas ėmiau pirštu užglaistyti tuos urvelius, nei piktdžiugiškai, nei smalsaudama stebėdama, kaip skruzdėlės kasasi iš po užversto smėlio, staiga subruzda, jų daugėja, ima vilkti pilkšvus kiaušinėlius lauk iš urvų, ieško naujos – saugesnės – vietos... Man tai pasirodė taip nepakeliamai nuobodu ir beviltiška, kad rankomis apsiskliautusi kelius užsiraudojau. Deja, keletą kartų garsiai sukūkčiojau, ir viskas. Vėl nepavyko išsiverkti. Vėl.

                                                                                                                                      7 skyrius

Antra, viena iš paskutiniųjų, diena

Pabudau šeštą ryto. Antrąkart pabudau kelios minutės prieš aštuonias. Galvoje susitvenkus mintims užgniaužė gerklę, bet pravirkti nepavyko. Dar kartą pabudau jau dėl to, kad nuo dienos karščio buvau visa prilipusi prie patalynės. Šlykščiausia, kad ir plaukai buvo prilipę visur prie veido, tokie šiurkštūs ir nesutvarkomi, kad tai būna vienintelė akimirka, kai panūstu apsiskusti plikai.

Tingiai pervariau kasdienę minčių tiradą

Vėl praradau pusę dienos, na ir ką aš veikčiau su ta puse dienos, o galbūt šiandien jau galėčiau bendrauti, būčiau prisivertusi ką nors nuveikti ir man  patiktų, bet gi koks skirtumas, argi gulėjimas ir miegas nėra malonumas, vienas didžiausių malonumų žmogaus gyvenime, kiti to sau nė negali leisti, bet aš prarasiu sveikatą nieko neveikdama, o gal kaip tik sustiprėsiu...

Ir lėtai kaip šešėlis ėmiau keltis iš lovos. Pirmiausiai iš po antklodės meste išmečiau savo kojas: jos man rodėsi visai sudžiuvę. Nors taip atrodo tik rytais, vakarais jos būna jau kažkokios storos.

Nebeiškęsdama vikriai puoliau prie plaukų segtuko ir kaip įmanoma tampriau susegiau plaukus. Uch... kokia palaima. Štai, bene didžiausias kasdienis malonumas, kai nebejunti šlykščiai suprakaitavusių plaukų, prilipusių prie kūno ir veido.

Įkvėpta tokios džiugios akimirkos, basa ir vienmarškinė nudzibenau į verandą – gal joje vis dar laikosi šešėlis, saulė čia užkepina tik po vidurdienio. Tačiau jokios gaivos čia nebėra

brangioji, juk gaivų orą prasivoliojai lovoje

ir iš užkilusio pykčio koja lauke sutrempiau pernakt iš naujo atkurtą skruzdėlių imperiją. Paleidusi keletą sarkastiškų minčių savo adresu dėl šio veiksmo, moviau į dušą – kitaip pakenčiama dienos pradžia neįmanoma.

Šveičiau kiekvieną savo odos gabalėlį tarsi šlifuočiau deimantą, bet ne dėl to, kad branginčiau savo kūną ar juo šlykštėčiausi – tai buvo dar vienas DIDYSIS MALONUMAS, bene vienintelis, kurį galėjau sau leisti be kitų pasmerkimo. Tiesa, su pakeiksnojimais palinkus ties vandens sąskaitomis. Jaučiausi per greitai nusišveitusi, taigi atrėmiau galvą į dušo sieną ir mėgavausi vandens tekėjimu kūnu, įsivaizduodama, kaip odos poros geria vandenį. Keikimosi ties sąskaitomis vaizdas galų gale privertė užsukti čiaupą, nuotaika vėl subjuro. Bet kūno gaiva vis dėlto lengvino ir dvasią. Pagaliau  pajutau norą skaityti. Vėl grįžti prie savo mieliausio nemirtingo draugo – knygos. Pirmiausia atversti bet kurį puslapį, išuosti spaudos kvapus, o tada pradėti... Skaičiau iki nebegalėjau įmatyti nė raidės. Maniau susidegsianti žvakių skaityti toliau, bet, pasirodo, jau buvo kone vidurnaktis. Ak, tos vasaros naktys. Šypsodama įsirangiau į lovą, šiek tiek baimindamasi tik vieno – kad nespėtų užplūsti mintys. Patalai buvo vėsūs, kūnas toks lengvas...

                                                                                                                  8 skyrius

Trečia, viena iš paskutiniųjų, diena

Atsibudusi nebegalėjau suprasti, ar tai mano kasdienė būsena

mano galvoje – tūkstančiai nudvėsusių hienų

ar sunegalavau.

Jaučiausi ne besikelianti iš lovos, bet per jėgą iš jos bekelianti savo kaulus. Dėl Dievo meilės, juk  nevalgiau tris dienas... Iš nusilpimo galėjau tik kreivai išsiviepti, nors norėjau pasijuokti iš savęs. Svarstydama

turbūt čia sąmoningai taip gavosi, manyje užprogramuotas savęs naikinimas

atsiklaupusi prie lovos apsirengiau. Ar dėl nusilpimo, ar dėl to, kad nukrito karščiai, naktį  išmiegojau neįprastai ramiai: plaukai gulėjo taip, kaip tik atsigulus, o oda kvepėjo lyg ką tik išėjus iš dušo. Besileidžiant iš miegamojo apsvaigo galva, bet susikaupiau, kol nusileidau į valgomąjį. Tik tol.

viskas nebegaliu. Duona. Byra. Aš juk stoviu! Nelieskite manęs, kaip šlykštu, aš noriu į ežerą, man tikrai pagerėtų, laikykite mane, ei, juk  krenta viskas, Viešpatie, čia ne aš, nenoriu, palikit mane čia ant grindų, argi tai sunku labai? gal mane kvaiša kokia laikote paleisk

Jie nunešė mane išsekusią į miegamąjį. Užklojo, nuramino.

                                                                                                                      9 skyrius

Ketvirta, viena iš paskutiniųjų, diena

„Ėjimo pirmoji sąlyga yra priežastis, skatinanti patekti į tam tikrą vietą ar būseną. Eiti gali paskatinti troškimai, viltys, baimės, pareiga, gal netgi įprotis. Tik mes paprastai nežinome, ko norime. Norus privalu užsirašyti. Tiksliai, negailestingai įvardyti ir užrašyti. Daug dažniau žinome, ko bijome, nei ko norime. O įpročius ignoruojame panašiai, kaip savo giminaičius – jie yra, nieko su tuo nepadarysi.

Kiekvienąkart einam arba vieni, arba su kitais. Arba su kitais, bet vieniši. Arba vieni, bet ne vieniši. Nesvarbu. Tačiau mus gąsdina prityrę vadovai, kurie vedžioja mus pačių kasdienybe tarsi visiškai nepažintu absurdiškų įpročių ir beprasmių poelgių labirintu. Ar ne dėl to mes šiaušiamės prieš tėvus, ar ne dėl to piktai dėbsom į psichoanalitikus, ar ne dėl to privengiame kunigų? Jaučiame gaižų gniutulą galugerkly ir patys nuo savęs slapstome mintį: kurgi mus veda?

Per daug metų viskas tiek susipainioja žmoguje, kasdieniai įpročiai ir buitinės charakterio savybės taip persipina tarpusavyje, jog kone visas elgesys tampa mechaniškai atliekamų ritualų schema, nuo ryto iki nakties, kiekvieną dieną, metai po metų, visiškas atbukimas, kol nė akimirkai nebesigilini į savo poelgių prasmę, nebesvarstai savo žodžių poveikio kitam. Visos abejonės, dėl savo ramybės, seniai išstumtos.

Būna žmonės gyvi ir būna stagnavę. Gyvieji dalijasi. Tai reiškia – ir ima. Klauso ir girdi. Atpažįsta. Skaito, kol turi regėjimą. Stagnavę – despotizmas. Nesivaldymas, nors ir akimirką, bet tos akimirkos per dažnos. Priekabiavimas prie kiekvieno judesio. Nesiskaitymas su žodžiais. Savos ideologijos primetimas. Moralinės manipuliacijos ir kaupiama panieka. Aklo pykčio proveržiai, mažesni ir didesni isterijos priepuoliai. Viskas rečiau ar dažniau, bet ne dėl karšto jauno kraujo, o dėl kažkokios daugel metų įsisenėjusios minties. Arba patologinis noras, jog visi elgtųsi pagal nubrėžtą modelį, kad nė akimirkai nesustotų, kaip priemonė, žmonės kaip priemonė užpildyti slegiančią savo gyvenimo beprasmybę, kūrybiškumo stoką tą gyvenimą užpildyti pačiam.

Būna, kad gyvojo žmogaus sieloje irgi tarpsta stagnacijos ėduonis. Tai tie daugelio metų įpročiai, kurių taip sunku atsikratyti. Nes nebeįmanoma jų pripažinti. Nes po daugelio metų reikia iki pamatų sugriauti savo smegenis, kad pamatytum savo paties tiesos netiesą...“

Šiandien pagaliau valgiau, nors ką suvalgiau išvėmiau. Rašiau, kol ėmiau drebėti iš nuovargio, taip drebėti, kad nebeįstengiau nei rašyti, nei sėdėti, ir kritau į lovą iš nuovargio nebeatsimindama visos dienos. Užmigdama galvojau

nenoriu nieko turėti... Nieko.

                                                                                                                          10 skyrius

Penkta, viena iš paskutiniųjų, diena

Kitą rytą, pirmąkart nuo to laiko, kai atostogavau brolio šeimos sodyboj, nusileidau pusryčiauti su visais, vien dėl kaltės jausmo. Jis mane privertė pasijusti gyvą.

Prie stalo jau sėdėjo mano dukterėčia su savo nuostabių plaukų kaltūnu – ach, ta brolienė puiki, jos genuose yra užprogramuotas nesiskaitymas su smulkmenomis, tokiomis kaip vaiko plaukų šukavimas, - brolis užvirtusiomis nuo riebios vakarienės akimis, ir brolienė, kaip visada nukreipusi žvilgsnį į kažkokį svarbesnį, nei esamas, pasaulį.

Suprantama, norėjau įvertinti, kiek moralinės žalos užvakar padariau, bet niekas nerodė jokio intereso to atskleisti. Nesuprasdama, ar jie nori tai praleisti nežiniom, ar siekdami, kad imčiau iniciatyvos, pradėjau deklamuoti savo eiles kaip dovaną

Ar aš galiu išeiti?

Būtinai paklausi, kur.
Nėra nieko juokingiau!!!
Kam klausi, o jeigu pasakysiu – iš gyvenimo?..
Ar aš galiu patylėti kelias savaites?
Kelis mėnesius?
Visada?
Ar tu žinai,
Kad siela yra Žemė
O Žemė yra siela
Ir iš jų abiejų veržiasi lava
Ar aš galiu patylėti?
Ar galiu mylėti labai stipriai, glostyti tave be galo, bučiuoti tavo akis, lūpas, pilvą, kojas, plaukus, ar galiu tave uostyti kaip užmigdymui pasmerktas šunelis?
Ar galiu?
Ar galiu įsmeigti savo veidą į sutemusias samanas
Gerti jų dvisų kvapą
Ar galiu paprašyti man netrukdyti?
Ar galiu eiti, kai siaučia audra
Kitur, kur tavęs nėra
Prašau, kur nėra tavęs?
Ar aš galiu keiktis? Aš taip noriu keiktis kaip tūlas kaimo prasčiokas
O gal ir upės keikiasi
Barškindamosi į akmenis
Nors ir atrodo labai romantiškos
Ar galiu nieko nenorėti?
Žinau, kaip to nemėgsti, bet ar galiu truputėlį
Nuverkti
Aš moku labai tyliai
Niekada tavęs nepažadinu.
Ar galiu gyvybę dėl paukštelio atiduoti?
Gal tu jį auginsi ir mylėsi?
Ar aš galiu išeiti?

Brolis išvedė dukrą, brolienė paėmė mano taurę ir pripildę ją sklidiną. Virpėjau, laukiau reakcijos, bent žodžio, visiškai nesupratau, ar padariau gerai, nebesupratau VISKO. Ji ilgai ir skausmingai žiūrėjo man į akis, po to pakilo ir išėjo su savo taure į verandą. Ech, kaip dramatiška! Galėjau sekti iš paskos ir paklausti, juk galėjau, na taip, kaip šunelis, iš paskos, bet mintyse pakikenus iš jos rimtumo vėl smogė tas beprasmybės jausmas galugerkly. Pasišalinau į vonios kambarį kelis kartus sukūkčioti.

Ir vėl nepasisekė išsiverkti. Vėl pavyko pavemti.

                                                                                                                11 skyrius

Šešta, viena iš paskutiniųjų, diena

Apėmė nevaldomas juokas. Atsibudusi supratau, kad lovoje galiu vartytis kaip mėsos kepsnys ant grotelių. Viešpatie, kiek juoko buvo!

Labai užsinorėjau, kad už lango būtų vištidės, arklidės, kiaulidės ir dar kažin kokios –idės. Šypsojausi ir užsimerkusi tai įsivaizdavau. Viskas, šiandien sutvarkysiu užleistą gėlių darželį. Bet staiga prisiminiau nakties sapną, ir kad naktį buvau prabudusi verkdama

Kajau,

Aš išsigąstu vis dažniau

Vis dažniau mano akys baikščios, priglausk mane, priglausk!

--------------------------------

Nemačiau baimės tavo paskutiniame žvilgsnyje. Tik prisiminsiu, kad mirdamas norėjai būti mano kambaryje, nes „jis gero oro, pridrėkintas mano ašaromis“. Aš sulaistysiu visas gėles ant tavo tokio šalto kapo, jos bus pridrėkintos. Tik pasitik mane tenai, pasitik, nes daugiau niekuo nepasitikiu, pasitik.

Kiekvienąkart. Ir vėl tapti vilku

Į lauką išėjau tik naktį, kai visi jau buvo nuščiuvę. Pamėkliškai apslankiojau pakiemius VILKU, tikėjausi sutikti ką nors, su kuo galima būtų pakalbėti, žinoma, ne iš šeimynykščių, žinoma, nesutikau.

                                                                                                           12 skyrius

Kas turi ausis – teklauso, o kas turi akis – temato. Šventasis Raštas

 

Septinta, viena iš paskutiniųjų, diena

Pagaliau tai supratau. Tai ir dar kai ką. Girdėjau. Brolis telefonu gan pašaipiai citavo motinai mano kasdienę filosofiją, kad žmogui kiekviena diena nuo gimimo yra viena iš paskutinių jo gyvenime. Juk logiška, bet nepateisinama.

„Mam, aš nebegaliu...

taip, bet kartais jai užeina...

žinau, taigi talentas niekur nepradings, jei pasigydys...

jeigu tau atrodo taip paprasta, tai pati su ja ir gyvenk...

Jooo, bet tas Norbertas susimovė. Kiek tu jam moki? Iš kur tu jį išvis ištraukei, ble nuo pat laidotuvių šūdą malė. Šūdas ten ne psichitaras, bl... aš geresnis psichiatras nei jis“.

Aš dažnai viską pamirštu. Pamirštu savo daiktus stotelėse ar kavinėse, pamirštu valgyti (tik rūkyti niekad nepamirštu), pamirštu virtines gyvenimo įvykių, vardų, veidų, pamirštu, kokio esu amžiaus ir išsilavinimo, pamirštu susitikimus, darbus, kartais net namo pareiti pamirštu. Bet esu tvirtai nusistačiusi, jog tai niekis, nesvarbu, nors daug kas ir bando man dėl tokių dalykų priekaištauti; noriu tik to žvilgsnio niekad nepamiršti, nes tikriausiai tai vienintelis brangus dalykas, kurio niekas negali atimti.

Kartais aš taip pavargstu... kaip sena melžėja, tįsdama ant naščių pilnus kibirus. Kaip nuvargę jos kaulėtos įtemptos rankos. Tik tas nuovargis yra viduje, deginantis ir atgrasus, troškinantis gerklę lyg dykumos saulė. Melžėja, numarinta pavargimo, baigs dienos darbus ir atguls senoje suklypusioje medinėje lovoje, kurioje be sapnų išmiegos iki saulės tekėjimo.

O aš gulėsiu ir spoksosiu į šlykščios spalvos, kurią pati parinkau, sienas ir bijosiu užmigti, nes sapne ateis vaikystės šmėklos ir kamuos mane, kol eilinį kartą pasiduosiu ir pašoksiu iš lovos. O jei neužmigsiu, vis tiek ateis vaikystės šmėklos, ir patyčiom terorizuos mano sąmonę, kol taip pat nugalėta šoksiu iš lovos ir išeisiu, kad pabūčiau tarp žmonių, kurie apie jas nežino. Kai esu tarp žmonių, kurie nežino apie tas kraupias šmėklas, pati kartais jas užmirštu. Kai būnu ne viena, jos nėra tokios grasios, tik kartais įsigudrina kažkaip prisivilioti mane, kažką nepastebėtos padaro mano protui, kad jis tariasi, jog aš noriu pabūti viena. Žinau, jos tyčia taip daro, kad galėtų vėl mane pakankinti.

Kartais aš taip pavargstu... net nuo to, jog egzistuoju. Jeigu nuovargis būtų apčiuopiamas, kelis kartus apvyčiau juo visą Žemės rutulį. Ar visi pernelyg pavargę, kad pajėgtų dėl šio nuovargio manęs neteisti?..

Na ir velniop. Nesvarbu.

Aš negyvenau ilgai. Gyvenau tiesiog per daug. Galėtų nebūti nieko. Nieko. Galėtų viso pasaulio nebūti, tik muzika ir šokis. Beprotiškas šokis ir muzika.

Kajau.

Norbertai.

--------------------------------

Kitą rytą verandoje laukė auštanti kava, vandens stiklinė ir brolio (mamos?) parūpinti vaistai.

Tik jų nebereikėjo.

Ir tai tikrai nebuvo taip svarbu. Tiesiog kažkam reikės pradėt nuo nieko. Pradėti naujai. Kitaip. Šiandien.