Katinas. Novelė
Poetas Daugvydas sukryžiavęs kojas sėdėjo tuščiame kambaryje. Visi baldai buvo išnešti, o sienos nudažytos baltai. Grindis dengė minkštas vilnonis kilimas, o kambario viduryje gulėjo medžio pjuvenomis prikimšta pagalvėlė. Daugiau nieko.
Algimantas Lyva
2012 m. Rugpjūčio 23 d., 13:15
Skaityta: 281 k.
Bevertės žinios. Užmaršties vėjas sudraskė aktualias ir jau pamirštas išminčių knygas. Išpuikęs informacijos srautas sustojo ties kambario slenksčiu.
Tuščios sienos uždraudė svajoti, pasprukti į saugų, patogių minčių užutekį. Už lango pagarbiai nutilo pušys. Tegul nurimsta protas ir prabyla širdis.
Įskaudo keliai ir pėdos, bet Daugvydas kantriai sėdėjo. Beprasmiai bėgo tuščios akimirkos. Akyse tvenkėsi audros debesys. Žaibavo sunkios sienos. Staiga tūla mintis it sena molinė vaza suskilo į daugybę spalvotų šukių. Tarsi prinokęs moliūgas sprogo kaukolė. Sudužo akimirka, pažinusi poetą ir save. Daugvydas išvydo baltą miestą. Ant aštrių stogų krito baltos snaigės ir poetas jau nebežinojo žiema ar vasara dabar. Pūgoje paskendo mintys. Tirpo apmąstymų ledas, nuo plikos galvos ant kilimo lašėjo dangus.
Po kambarį vaikščiojo saulės šviesa. Pasidengė kilimas snieguota rasa. Daugvydas gėrė kvapią arbatą, o vienišos pušys sapnavo lapus. Nurimo mintys, nukrito sunki abejonių našta. Poetas it senas medis nusilenkė vėjui ir nelūžo.
Kelią į dangų nušvietė nežinios tamsa. Ant praeities tako liko tik purvas, akmenys ir šakos. Lauke gelto liūdnos, Daugvydo karstui augančios pušys. Nutilo oras. Saulė, apšvietusi dulkes, nukrito ant kilimo.
Vakare, įsidrąsinę medžiai tyliai prisėlino prie namo ir pažvelgė pro langą. Ant pagalvėlės gulėjo katinas. Visas poeto mintis, tarsi uogas, surinko tolimi, snieguoti kalnai. Dar neišseko apleisti slėnių šuliniai, o kritusiose žvaigždėse neužgeso šviesa.
Vilnius, 2012 m.
