O va tarp eilučių vyko ištisas karalystės gyvenimas. Koks jo vaidmuo Karalienės gyvenime, Guru Guru nežinojo. Be abejo, jis (bent jau dar) nebuvo jos Karalius nei Princas, tačiau susitikęs po daugelio metų pasijuto lyg būtų nesišnekėję vieną minutę. Tai ir džiugino, ir gąsdino Guru Guru. Tiesa, iš pradžių jis buvo perlyg apimtas natūralaus paaugliško džiaugsmo, kad mąstytų apie tai, kas gąsdina.
„Šešėlių karalystė...“ – prisimindamas Alisą, mąstė Guru Guru. „Juk kiekviena Karalienė turi savo slaptąją karalystę...“
Visgi Guru Guru, pretenduodamas į Gyvenimo mokinį (jis neturėjo religijos, o religija – jo, Guru Guru buvo įsitikinęs, kad visagalis Gyvenimas, kuris bet kada gali nutrūkti, moko kiekvieną nanosekundę, reikia tik pagauti tas „vibracijas“ ir pasisemti iš jų išminties), stengėsi į Karalienę žiūrėti dvejopai: ir tarp eilučių, ir į eilutes.
Kadaise Guru Guru sapnavo baisų sapną. Baisus jis pasirodė esąs po daugelio metų, kai išsipildė. Sapne jaunasis Guru Guru grojo pianinu (tai nebuvo neįprasta – vaikystėje lankė muzikos mokyklą), tačiau niekaip nesugebėjo baigti, regis, paprastos melodijos. Vis užmiršdavo pabaigą. Galiausiai pasidavė, uždarė pianino dangtį ir atsibudo. Vėliau, Gyvenimui parodžius skaudžią pamoką, ką gali reikšti neryžtingumas (tai juk savotiška „pagalvėlė“, kurią sau bandome pakišti, kad lengviau būtų kristi, nors iš tikro – tik iliuzija), Guru Guru suprato sapno prasmę ir pastebėjo dėsningumą: jam tikrai trūksta ryžtingumo. Tiesa, ne visur. Kai kada Guru Guru būdavo hiperryžtingas, tik tai irgi ne visada duodavo pačius geriausius rezultatus. Įsiplieksdavo kaip degtukas, o vėliau suvokdavo, kad kaip ir nebuvo dėl ko.
Guru Guru daug galvojo apie Karalienę, jam buvo malonu prisiminti ją ir svajoti apie kitą susitikimą. Visgi jis nedrįso leisti sau pernelyg fantazuoti (nors kažkur naivus romantikas, o gal kaip tik Gyvenimas, sakė - "su ja - nors į pasaulio kraštą"), prisirišti net mintimis, kad paskui nereikėtų skaudžiai nusivilti.
Kas tai? Tas pats vaikiškas neryžtingumas? Pianino dangčio užtrenkimas? O gal kaip tik – išmintis, rodanti, kad reikia būti atsargiam. Bet juk net ir kelis kartus nudegus nuo laužo ugnies, jį susikurti ir pasišildyti vis dėlto reikia. Kitaip Gyvenimo miške (Dantė, o, Dantė, koks jis buvo teisus, mąstė Guru Guru) pasiklysi.
„Įdomu tai, kad pasiklystame visi, nesu aš išskirtinis. Ir turbūt visi turi savo Karalienes. Tačiau svetima išmintimi sotus nebūsi. Indai sakė, kad tas, kuris gyvena svetimą gyvenimą, neša dvigubą karmą, pats save visiškai be reikalo apsunkindamas“, - galvosūkius sprendė Guru Guru. Galva sukosi.
„Katinams lengva apsispręsti“, - netikėtai rado išeitį Guru Guru, prisiminęs globotas kates. „Jie greitai susiranda, ko jiems reikia, ir iš ten neiškrapštysi. Mokysiuos iš katinų“.
(Bus daugiau.)
