Vanago naktis tikra, ilgesnė nei tūkstantis metų. Staiga blykstelėjo žaibas, trenkė Perkūnas, nušvito balta debesų dykuma. Vanagas neišvydo nė vienos išmintos pėdos. Niekieno žemė. Laisvė čia pat, visai arti, lengvai pasiekiama sparnais.
Negalima pavergti, užkariauti nakties. Reikia sutarti su tamsos valdove, kitaip pražūsi, išnyksi kaip užgesusio laužo dūmas. Vedlys iš savo totemo pasiskolino kūną, todėl privalėjo jį branginti, pažaboti visus vanagiškus norus, nugalėti vienatvę ir atskirtį, atsiduoti skrydžiui, aukštam dvasios pilotažui.
Naktis blyškia akvarele tapė matinius miškus, ežerus, upes, pilis. Vanagas regėjo kaip skaudžiai skyla griūvančių pilių sienos, gaudžia vieniši mūrai, girgžda mediniai žvaigždžių laiptai. Naktis pakvietė vanagą į pilį. Tamsa užmerkė seno židinio akį ir užgesino karštas žarijas. Kaip aukso luitai sublizgėjo nuodėguliai. Tuščią menę užplūdo šaltis. Sudundėjo jau seniai nutilę sargybos žingsniai. Blykstelėjo voratinklių šarvai.
Pilyje tapo šviesu. Kiauroje menės sienoje negeso stiklinė pieva, upė ir slėnis. Sidabru spindėjo pakrantės smėlis. Lėtą suktinį šoko lengvos pušys ir aštrūs kadagiai. Plėšrų vanagą pavergė švelnus lelijos žiedas, tyras ežero vanduo. Galima drąsiai svečiuotis. Kiauroje menėje vanagui nebuvo jokių kliūčių. Pilka pašvaiste nušvito matinė slėnio erdvė. Debesys buvo pilni mėnulio ugnies. Skaudžiai akino žvaigždės, apako vanago protas. Nėra slaptų mąstymo raktų, užrakinti žvaigždžių uostai, erdvūs visatos namai. Naktį galima tik svajoti. Paukščių takas tik blyški galimybių juosta, keista, žmogui nepaskirta lemtis.
Vanagas išgirdo kaip staugia kario kalavijas, kaip ežere banguoja paskendęs vėjas. Laisvė – tai švelnus nakties sidabras, trapus šviesos tiltas. Žvaigždėmis liepsnojo vanago mintys. Nereikia jokių žinių, nors jau buvo atversta rūko knyga – baltas sutemų tiltas. Vanagas buvo atsargus, nes žinojo, kad naktis tiria jai artimus žmones, o danguje brėžia žvaigždžių kreives, aukštas poetų svajones.
Į nakties širdį nugrimzdo juodas, belapis ruduo, o šalta žemė prarijo vanago mintis. Vanagui pabodo šalta pilis. Pakaks svečiuotis. Dabar jau reikia skristi, nes lauko žolė tapo aukštesnė už nukirstą medį.
Vanagas pakilo į dangų. Virš bokšto švietė liūdnas apskritimas, geltonas mėnuo, mirties taškas, tuščias burtažodis, dvejonių pabaiga. Tolo sunkūs pilies mūrai. Tylus vienatvės šauksmas kvietė namo, kur jo laukė Auksė. Žemai, apačioje vis dar šnarėjo akmeniniai dirvonai, o upė galando buką mėnulį ir vogė nakties sapnus.
Vanago akis aštresnė už nakties kelionę. Vedlys jau pabudo naujame sapne ir išvydo kaip tyliai miršta seni medžiai, kaip laužuose dega sukapotos mintys. Į nežinią vingiavo juodas plentas, o danguje netilpo vanago sparnai.
Į tolimus miestus skubėjo miškai ir akmenys, bet vanago kelyje buvo tik vėjas. Aušo. Dužo stikliniai nakties rėmai, o senas mėnulio drobes uždegė aušra. Užgeso pilka nakties akvarelė, besvorė tamsa pavirto spalva.
Vanago jėgos silpo, jis leidosi vis žemiau. Aštrios šakos kirto į sparnus, prie žemės lenkė nuodingi grybai. Reikia skubėti namo. Ištirpo dar viena balta debesų naktis. Dabar jau galima atvirsti žmogumi.
(Bus daugiau.)
Vilnius, 2012 m.
