**
JAV siekia nužudyti J.P.Assange‘ą
Didžiausias Italijos dienraštis „La Stampa“ rugpjūčio 17-ąją publikavo rašinį, kuriame teigiama, kad J.P.Assange‘as, „vos iškišęs nosį lauk iš Ekvadoro ambasados Londone bus areštuotas Scotland Yardo pareigūnų“ (
www3.lastampa.it/esteri/sezioni/articolo/lstp/465801). Pasak italų žurnalistų, J.P.Assange‘as su tuo yra susitaikęs ir pasiruošęs bendrauti su Švedijos teisėsauga, bet tik per nuotolinį vaizdo ryšį.
Tačiau, pasak „La Stampa“, švedų kaltinimai išžaginimu yra vieni niekai: labiausiai sučiupti J.P.Assange‘ą nori JAV. FTB (FBI) pareigūnai jau daug mėnesių tiria kiekvieną jo žingsnį. Teigiama, kad FTB surinko jau 42 tūkst. dokumentų ir surašė kaltinamąjį aktą „WikiLeaks“ įkūrėjui. Jis kaltinamas šnipinėjimu, o siūloma bausmė – mirties.
Todėl, priduria italų dienraštis, apsigyvenęs Ekvadore J.P.Assange‘as vargu ar pabėgs nuo savo problemų. „Vis dėlto apsilankymas Ekvadoro ambasadoje Londone birželio 19-ąją jam buvo geriausia išeitis“. Tiesa, iš karto po to nustebę Londono pareigūnai buvo sugalvoję šturmuoti ambasadą, tačiau persigalvojo.
Ekvadoro ambasadoje J.P.Assange‘as gyvena viename buvusių darbo kabinetų, miega ant vandens lovos.
„WikiLeaks“ įkūrėjas nesinaudoja mobiliuoju, savo reikalus tvarko stacionariu ambasados telefonu (labai retai) ir internetu. Taip buvęs hakeris stengiasi, pasak „La Stampa“, apeiti jo sąskaitų užblokavimą ir sekti FTB tyrimą. Kartais J.P.Assange‘ą aplanko artimiausi draugai.
Visgi svarbiausias J.P.Assange‘o tikslas dabar – saugiai pasiekti Ekvadorą (o lėktuvai juk krenta...), o tam pavykus, išvengti JAV spec. pajėgų šturmo. Kaip žinoma, žymusis revoliucionierius Che Guevara 1967 metais buvo sučiuptas CŽV (CIA) pareigūnų Bolivijoje, kai jį išdavė vienas sukilėlių.
„Pasaulis rytoj“
J.P.Assange‘as įdomus ne tik kaip „WikiLeaks“ įkūrėjas, bet ir kaip unikalios televizijos laidos „Pasaulis rytoj“ („The World Tomorrow“) vedėjas. Ši laida rodoma per keliakalbį (anglų, ispanų ir arabų kalbomis) Rusijos kanalą „Russia Today“.
Laidoje kalbinti žmonės, kurių daugelis kitų laidų vedėjų nedrįso pasikviesti, pvz., „Hezbollah“ vadovas Hassanas Nasrallah, filosofas Slavojus Žižekas, Tuniso prezidentas Moncefas Marzoukas, egiptiečių blogeris Alla Abd El-Fattah, Bahreino visuomenės veikėjas Nabilas Ahmedas Abdulrasulas Radžabas, Guantanamo siaubus perėjęs nekaltai apkaltintas Moazzamas Beggas, Ekvadoro prezidentas Rafaelis Correa (laida su juo pasirodė maždaug prieš mėnesį iki J.P.Assange‘o atvykimo į Ekvadoro ambasadą – gegužės 22 d.), „Occupy“ judėjimo nariai, šifropankai, kovojantys už privačią interneto erdvę, Pakistano politikas, buvęs kriketo žaidėjas ir rašytojas Imranas Khanas Niazi, legendinis mąstytojas Avramas Noamas Chomsky‘is, Malaizijos politikas Dato‘ Seri Anwaras bin Ibrahimas etc. Kaip matome, daugelis šių žmonių – akivaizdūs amerikietiškosios „demokratijos“ priešai.
J.P.Assange‘as taip pat norėjo pakalbinti Michailą Chodorkovskį bei kinų disidentą, menininką Ai Weiwei, deja, tai nepavyko. Pirmajame sezone, kuris truko nuo balandžio 17 iki liepos 3 d., surengta 12 laidų, sulaukusių nemažo populiarumo visame pasaulyje.
Įspūdinga knyga
Kai pirmąsyk išgirdau apie „vikilyksą“, iš karto suabejojau, kad tai kažkas įdomaus ir verta dėmesio. Pamaniau, jog tai – eilinė spaudos „antis“. Tiesą sakant, panašiai maniau iki tol, kol perskaičiau šią knygą ir įsigilinau į jos tematiką. Tenka pripažinti: kad ir koks keistas yra „WikiLeaks“ fenomenas, tai - realus dalykas.
Leidykla „Kitos knygos“ kartu su leidykla „Knygius“ serijoje „Iš arčiau“ ką tik išleido vieną įdomiausių pastarujų metų reiškinių nagrinėjančią knygą – „WikiLeaks. Atskleidžiant Juliano Assange’o karą su slaptumu“ (vertė Jurga Grunskienė, dailininkas Aurimas Lažinskas; „WikiLeaks: Inside Julian Assange’s War on Secrecy“, 2011). Jos autoriai – britų dienraščio „The Guardian“ žurnalistai Davidas Leighas ir Luke’as Hardingas. Knyga išleista simboliniu metu – netrukus, 2011 m. spalio 7-ąją, sukako dešimt metų, kai JAV pradėjo visuotinį „karą su teroru“ (war on terror, war on terrorism, global war on terror), per kurį jau žuvo daugiau kaip milijonas žmonių. Knygoje – 18 skyrių ir priedas, kuriame pateikiami kai kurie JAV ambasadų susirašinėjimo dokumentai. Vienas jų (2009 m. liepos 27 d.) vadinasi beveik komiškai (tiesa, prisiminus, jog neseniai Tunise buvo nuversta valdžia, darosi nebejuokinga – tikriausiai viskas planuota iš anksto): „Pernelyg prašmatnus Tuniso prezidento žento gyvenimo būdas, įskaitant prijaukintą tigrą“. 2008 m. balandžio 20 d. dokumentas skamba kur kas grėsmingiau: „Saudo Arabijos karalius ragina JAV pulti Iraną“.
Abu knygos autoriai – patyrę žurnalistai. D. Leighas tiriamojoje žurnalistikoje išgarsėjo dar 8-ajame dešimtmetyje. 1988 m. jis išleido knygą „Wilsono sąmokslas“ apie britų slaptųjų tarnybų bandymus destabilizuoti Jungtinės Karalystės premjero Haroldo Wilsono (1916–1995) vyriausybę. Nuo 2006 m. D. Leighas dėsto žurnalistiką Londono universitete, yra apdovanotas Paulo Footo premija už korupcinių ryšių atskleidimą. L. Hardingas 2011 m. tapo pirmuoju užsienio žurnalistu, kurio nuo Šaltojo karo pabaigos neįsileido Rusija: šis „The Guardian“ žurnalistas aprašė galimus Vladimiro Putino turtus ir jo galimas sąsajas su Aleksandro Litvinenkos žmogžudyste.
Šioje knygoje abu žurnalistikos asai pateikia daug įdomios informacijos apie bene paslaptingiausią šių dienų asmenybę. Kaip žinoma, J.P.Assange’as išgarsėjo 2010-ųjų balandį, kai paviešino 2007 m. liepos 12-osios žudynių Bagdade, kurių metu amerikiečių kareiviai iš „Apache“ sraigtasparnio sušaudė keliolika taikių irakiečių, tarp kurių buvo žurnalistų (pvz., „Reuters“ žurnalistas Namiras Noor-Eldeenas) ir vaikų, ištrauką, pavadintą „Collateral Murder?“ („Atsitiktinė žmogžudystė?“). „YouTube“ ši filmuota medžiaga (
www.youtube.com/watch?v=5rXPrfnU3G0) peržiūrėta jau beveik 13 milijonų kartų. Žudynės vyko Rytų Bagdado viešoje aikštėje ir sukrėtė visą pasaulį. Knygoje rašoma: „Tačiau galėjo apskritai nebūti jokių diskusijų, jei ne vienas jaunas JAV armijos karys, nusprendęs, kad šiuos kadrus privalo pamatyti pasaulis, ir jei ne Assange’as, ryžęsis juos parodyti viešai. Nuo šios akimirkos Amerikos karių dažnai iš oro sėjamą mirtį JAV visuomenė vertins nebe taip atsainiai. Būtent tai ir reiškia žodžio laisvė. Daugelio žmonių akimis Assange’as nusipelno būti laikomas didvyriu“ (p. 78).
„WikiLeaks“ pradžia, kaip pasakoja D. Leighas ir L. Hardingas, buvo dar 2006-ai¬siais atidarytas tinklalapis, prie kurio atsiradimo prisidėjo ne tik J. Assange’as, bet ir disidentai, žurnalistai, matematikai, kompiuteristai iš JAV, Kinijos, Taivano, Europos, Australijos, Pietų Afrikos. 2010-aisiais, po „Atsitiktinės žmogžudystės?“, „WikiLeaks“ publikavo „Afganistano karo dienoraštį“ – daugiau kaip 76 900 slaptų dokumentų. Tų pačių metų spalį – beveik 400 000 dokumentų apie Irako karą. Lapkritį – JAV Valstybės departamento dokumentus. 2011-ųjų balandį „WikiLeaks“ paviešino 779 slaptus dokumentus, susijusius su Guantanamo kaliniais.
Knyga šiuos ir kitus precedento neturėjusius įvykius parašyta profesionaliai, nenuobodi. Tai – šiuolaikinės, XXI a. tiriamosios žurnalistikos šedevras. D. Leigho pasakojimas įdomus tuo, kad būtent jis pirmasis vieno viešbučio kambaryje pamatė J. Assange’o rodomą minėtą vaizdo medžiagą iš Bagdado, nuo kurios prasidėjo skandalingoje „WikiLeaks“ istorija.
Ši knyga – tradicinės tiriamosios žurnalistikos ir programavimo aistruolių susidūrimas, neturintis precedento. Turbūt būtent dėl to daug kam kilo klausimų, ar išvis egzistuoja J. Assange’as (gal jis tėra žurnalistų išgalvota „antis“?), kiek patikima jo informacija (vaizdo medžiaga iš Bagdado tikrai nepanaši į Holivudo produkciją) ir kas toliau? Informacijos nutekinimas tapo savotiška mada visame pasaulyje, ir tai sukėlė kai kurių asmenų bei organizacijų nemažą pasipiktinimo audrą tiek mūsų šalyje, tiek kitose valstybėse.
D. Leighas viename interviu pasakoja: „Kaip kompiuteristas Assange’as yra genijus. Kaip žurnalistas – mėgėjas. Bet mes, vidutinio amžiaus įprastiniai žurnalistai, iš jo daug pasimokėme. Nemanau, kad Julianas yra nusiteikęs prieš Ameriką. Mano galva, jis yra prieš visus. Kai perskaitai nutekėjusią iš JAV informaciją, viena vertus, matai, kokia tai supergalybė ta Amerika, kita vertus – akivaizdu, kad ji daro daugybę klaidų. Sarah Palin mielai nušautų J. Assange’ą kaip Osamą bin Ladeną dar ir dėl to, kad J. Assange’as rodo daugiau simpatijų Rusijai nei Amerikai.“
„WikiLeaks“ tęsia savo darbus. Pernai „nutekėjo“ (nežinia, ar tikra) informacija, kad V. Putinas Vengrijoje įsigijęs aviakompaniją „Malev“, o Azerbaidžano musulmonų veikėjas Allachšukiuras Pašazade neva buvęs KGB pulkininkas. „Nutekėjo“ informacijos ir apie Lietuvos politikus, žiniasklaidos magnatus. Ar ja verta tikėti? Ko gero, atsakymą žino nebent J. Assange’as.
