Rasa Šnipaitė: „Įkvėpimas ateina nesemtas“

Interviu su Rasa Šnipaite „Įkvėpimas ateina nesemtas“.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo.

 

Rasa Šnipaitė jau kuris laikas gyvena bei kuria Amsterdame, Nyderlandų Karalystėje. Čia taip pat buvo surengta pirmoji jos asmeninė paroda, po kurios pasmalsavau, ką menininkė galvoja apie kūrybą, gyvenimą svečioj šaly bei jos gyvenimo spalvas.

 

E: Kaip apibūdintum savo meną? 

R: 

Turbūt tam ir yra teatras, eilės, muzika, tapyba ir matematika – kiekvienam savas žanras. Negaliu apibudinti iš šalies. Man tapyba – pokalbiai su savim, su savais, ir asmeniškai man, labiausiai patinka matyti kaip ji keičiasi kartu su manim. Negalėčiau tapyti apie komunikaciją virtualioje organizacijoje, o ir komunikacija turbūt nenori būti nutapyta. 

Man tapyba yra jausmas, tai kas negali būti pasakyta žodžiais, akimis, priliesta pirštais. Todėl galvoju, kad kalbos apie tapybos prasmę, ją menkina.

 

E: Iš kur semiesi įkvėpimo? 

R:

Tas įkvėpimas ateina nesemtas. Puola kaip kryžiuočiai pilį. O aš silpna, tai ir pasiduodu. Paskutinių metu tuos kryžiuočius dar ir erzint pradėjau į bokštą pasilipus. Nes pasiduot patinka. Moteriška? 

Už nieką pasaulyje neparduočiau tų judančių juodraščių galvoje, kad ir kaip toli jie nuo galutinio rezultato bebūtų. 

 

E: Kas daro tave laiminga? 

 R:

Paskutinis mano atradimas yra tai, kad laimė – ne priežastis. Laimė – ne sąntykis to ką turi ir ko neturi. Laimė, tai „ačiū“ už tai kas tau duota... Nebuvo nuolaidos, kai pirkau šį atradimą – sumokėjau visą kainą ir jeigu manęs paprašys vėl – netaupysiu.

Visas pasaulis tau gali kartoti, kad laimė, tai besišypsanti viltis, džiaugsmas dėl mažyčių dalykų. Kol to nejauti – laimė vaikšto į parankę su kitais. Juk nepajausi obuolio skonio, kol skaičiuosi kiek obuolių turi. 

Kas mane daro laiminga? Turbūt žinojimas, kad jeigu gyvenimas iki pabaigos – varžybos kas laimės viską, tai vis tiek, mes visi jau prakišom. Svarbiausia – sau kartais priminti, kad aš tose varžybose nedalyvauju ir žinot kur einu.

 

E: Kodėl atkeliavai į Nyderlandus? 

 R:

Nebuvau laiminga ir nors nežinojau gerai ką tai reiškia, baisia norėjosi. Supratau, kad belstis į tas pačias duris ir tikėtis kito atsakymo - būtų kvailystė. O ir durų nelabai mačiau. Išsirinkau Amsterdamą dėl to, kad nenorėjau būti visai viena, ir ieškojau vietos, kur turėčiau draugą. Tada dar nežinojau, kaip teisi buvau dėl draugystės. Išsirinkau Amsterdamą, niekada prieš tai jame nebuvus. Nieko antipatriotiško, jokio nusivylimo Lietuva, jokių svajonių parsivežt kojinėse pinigų. Kažkuria prasme, tai net ne geografinis klausimas, nes ta geografija mano viduje. Nors pasirinkimas, mano matavimu, įžuliai sėkmingas. Jeigu matuotų kiti, tai ne kažin kas... Ar su visam? Nemanau...

 

E: Koks tavo mėgstamiausias metų laikas? 

 R: 

Jei kalbėti spalvomis – tikrai ne grynos spalvos. Ir jeigu kitos sąlygos neįtakoja, aš tikrai galiu būti tuo nesusipratimu, kuris šypsosi mindamas dviratį per lietų. 

Kalbose apie orą man labiausiai patinka geografinio realiatyvumo aspektas. Tikrai nepasiilgstu žiemos. Ir visi pietiečiai pritariamai linksėtų. Tiktai, va ta žiemą jiems kaip lietuviškas birželis. Jeigu pasakyčiau -35 laipsniai Celcijaus man tikrai šalta, dieve mano kaip šalta. O kažkas jurtoje gal nusišypsotų ir atsidustų - pavasris. Čia kaip ir su spalvomis, mums abiems patinka raudona, bet kai laipsniais pamatuoti negali, tai ir nežinai ar apie tą patį šnekam.

 

E: Labai dėkoju už nuoširdumą. Sėkmės atrandant naujas spalvas!