Spėriai leidosi saulė, skaudžiai kaip lanką įtempdama vakaro horizontą. Vedlio žvilgsnis it strėlė šovė į dangų. Trapi akimirka artėjo prie tikslo. Jau degė šventi miško šešėliai, liepsnojo į paslaptį iškeliavę veidai. Siauru laiko tiltu iš anapus skubėjo nakties akių šaltis, mėnulio žvilgsnis, žaltvykslių liepsna. Jau greitai turėjo sugrįžti ekspedicijos dalyviai.
Budo platūs laukų sapnai. Nepakeliamas laukimo svoris užklojo gintarinę pievą. Besimerkiančios pienių akys palydėjo saulę. Pagaliau tolumoje pasirodė paukščių pulkas. Šeši juodvarniai nusileido miško aikštelėje ir vėl atvirto žmonėmis.
- O kur septinta žygio dalyvė? – ne juokais išsigando vedlys.
- Nežinome, visi skridome kartu, - pašiurpo ekspedicijos dalyviai.
- Dar saulė nenusileido! Dar galima išgelbėti merginą! – sušuko vedlys ir pavirto didžiuliu vanagu, - niekur neikite, laukite manęs, aš greitai grįšiu.
Suplasnojęs sparnais, vedlys pakilo į dangų. Nutilo miškas, apkurto svirpliai. Vanago akis greitesnė nei naktis. Vedlys virš debesų pamatė ugnies upę, virš kurios sklendė vieniša juodvarnė. Dar šviesu, dar laumių puotai nepadengti stalai. Dar galima sugrįžti namo. Vedlys priskrido prie pat merginos.
- Pabusk, nemiegok! – suriko vanagas.
- Kas mane šaukia? Kuo tu vardu?
- Aš esu Palemonas. Šis vardas slaptas. Niekam jo nesakyk! Jei po metų sugrįši, namo sugrįšiu ir aš. Pažadėk man, kitaip aš negalėsiu tavęs išgelbėti.
- Pažadu! Mano vardas Auksė, būtinai sugrįšiu pas tave!
Mergina nutūpė ant plačios vanago nugaros. Ir pačiu laiku. Mėnuo jau slėpė šviesius debesis. Smilko lengvos šviesos sekundės. Krito paskutinis saulės lietus. Jaunuoliai drąsiai kirto debesis. Miško aikštelę užtvindė aštrus varno riksmas, gyvas lietaus vanduo. Ekspedicijos dalyviai apkabino sugrįžusią merginą. Tik vedlys, deja, neatvirto žmogumi.
- Metus man teks gyventi vanagu! – paaiškino vedlys, - skubėkite namo ir nesirūpinkite manimi. Ar nenusivylėte? Ar buvote patenkinti kelione?
- Sužavėti! – choru atsiliepė ekspedicijos dalyviai.
- Po metų sugrįšiu, - dar kartą pažadėjo Auksė, - ir ne viena...
- Lauksiu, - tarė vanagas ir mostelėjęs galingais sparnais pakilo į tamsų nakties dangų,
Jau beveik sutemo, rūke ištirpo ežeras ir tolima sala. Nakties laukė šviesūs žaibai.
(Bus daugiau.)
Vilnius, 2012 m.
