O trečio pasaulio prabanga
Atrodys kaip saldus sapnas
Širdį virpinančios Sacharos dykumoje
Ir didžiausi turtai
Nublanksta amžinybės prakeiksme
Kai tyri rytinės rasos lašeliai
Nurieda į parako prisotinta žemę.
*
Bet kasdien vis naujas alinantis išsilukštenimas
Nepaguodžia, kai gimsti - dar labiau pabundi.
O civilizacija tapo kiaura
Nes ko pasiūlyti - paprasčiausiai nėra.
*
Taps dvidešimt septintasis klubas – ėrčia.
Nei Romos narių svaičiojimai tušti
Skambinantis tau į gilumą
Privalės pereit per akmenų griūtį
Bet esmė, senasis kalvi, -
Praeit pro potvynius ir atoslūgius
Kad tiltas būtų pastatytas
Nes juk vanduo - skausmas
Gesinantis lauže rusenančius
Paskutinius ąžuolo rąstus.
*
Ateita per Dievo paliestos rankos rimbą
Nežadėjo nieko, tik - suskaldyta nebūties Kraką
Dūstantis nuo netikėjimo ir abejingumo tinklų
Nežinioj paliko daugiau, nei manyta
Ir šviesiausiam sapne nesvajojau
Dar pamatyt žibančias akis
Stebuklų būta, jie lyg niekad nesibaigs
Kaip amžinybei, galbūt, liks nors vienas
Mano nesuprastas žodis.
*
Ta negandų plėšoma gimtoji žemė
Atlaiko ir pražysta kaip ilgai trypta gėlė
Viską išnaikinus, liks tik dvasia
Įamžinta širdį glostančiose pavidaluose
Ir tik vienas Dievas težino
Kaip tas paskutinis prūsas jautėsi
Paskutiniųjų dienų akimirkose.
*
Gilioje deimantų paieškoje
Šimtus kartų miršti ir prisikeli
Pakyli ir bandai skristi
Bet siaubinga žmogaus dvėseliena parklubdena tave
Įniršis tampa žodžiais kurie traiško mirtinguosiuos
Ir vargas kuria motyvaciją
Įkvepianti darbui į ateitį.
*
Dauguma paliks tik pėdsakus dykumoje
Vėjas užpustys tai negailestingai
Vienetai statys šventyklą
Lyg atstovas praeičiai
Ir įkvėpimas ateičiai
Drąsa, išmintis, stiprybė
Pasitiks jus prie įėjimo vartų
Belskis ir tau atsidarys.
*
Plačiame ir nesibaigiančiame lauke
Sudegintas amžius vertintas tikėjimas
Nes tikintysis tampa Dievu
Kur kadaise jaunas žmogus
Net nesvajojo kada patirti tai.
Ir visgi su malonumu senasis Prometėjas
Neš amžiną ugnį neš per negandų vandenynus
Kaip ir per sunkius persų karių laivyno karus
Ugnis kyla ne iš fakelo, o neužgęstančios širdies
Kuri kelią mums tiesia nuo Egipto Piramidžių
Iki senosios Atlantidos paslapties.
