Vis dėlto atėjus Žolinei, nuotaika subjuro. Ne dėl oro ar kitų objektyvių priežasčių, o todėl, kad ėmė galvoti. Prisiminė šią frazę ir netikėtai, gerokai pavėluotai kaip kokia žirafa, įsižeidė. „Ar galvoti blogai? Ką, aš mąstau, vadinasi, nesu? Ką, geriau tylėti, kaip Wittgensteinas mokė?“ – Pink Floyd „Sienos“ plaktukai daužėsi galvoje.
„Šūdas“, - padarė vienintelę išvadą Guru Guru.
Tada, kaip visuomet, jį susirado išeitis. Netikėtai po ranka pasipainiojo tekstas apie tai, kad lygiai prieš 135 metus tūlas Edisonas pirmąsyk per savo išrasto tylypono triūbelę pasakė „Hello“. Guru Guru tiesiog nušvito iš džiaugsmo. „Apie šitą tikrai turiu pagalvoti, ir kuo daugiau“, - ir iš džiaugsmo automatiškai stvėrė mobilųjį. „Pala, pala, o kodėl aš čia taip?“ – prasidėjo mąstymo procesas. „Telefonas graikiškai – toliagarsis. Vadinasi, esmė – kad garsas, kad ir kokias nesąmones jis perduotų, sklistų kuo toliau".
„Po 135 metų jau įmanoma paskambinti iš Palangos į Papua Naująją Gvinėją, bet ar tai progresas? Na ir kas, kad toli nuskris mano HELLO?“ – svarstė Guru Guru. „Arba idiotiškas japonų MOSHI MOSHI... O gal dar kaip nors... Ar... mes turime pasakyti vieni kitiems nors ką nors? Juk telefoniniai pokalbiai būna privalomieji – mamai, tėtei, draugei (na, ne, visgi draugei būna iš meilės, pripažino romantikas viduje), darbo ir kitais reikalais... Žinoma, yra vienas draugas, kurį labai branginu (vadiname vienas kitą broliais), yra tas žmogus, kuriam skambinu ne su reikalais, o tiesiog todėl, kad smagu bendrauti. Bet tai juk išimtis, patvirtinanti taisyklę, kad telefonas – būdas pasiekti toli (arčiau ar toliau) esančius asmenis. Milijardai telefono aparatų visoje žemėje... O kiek vienatvės vienetų jie sumažino?“ - pasinėrė į apmąstymus Guru Guru.
Jam nedavė ramybės tai, kad, technologiškai priartindamas vieną žmogų prie kito, telefonas iš tikro juos dažniausiai atitolina. Dabar nebereikia tiesiog susitikti, susiskambinus iš būdelės (arba sutarus ankstesniame susitikime), galima paspausti vieną kitą mygtuką ir trumpai apie nieką pasikalbėti. Ar tai prasminga? O kam visi tie „išmanieji“ telefonai? „Man patinka mano neišmanėlis“, - meiliai kaip kūdikį prie savęs glaudė senutę „Nokia“ (ne, tai nėra užsakyta reklama, bet jei „Nokia“ sumokės, būsiu dėkingas) Guru Guru, džiaugdamasis, kad nereikia pirštu braukyti po ekraną, o pats telefonas „netyčia“ nepaskambins numeriu, kurio kaina – kosminė. „Kuo daugiau prikrauna visko į tą dėžutę, tuo mažiau norisi bendrauti su gyvu žmogumi. Ką jau ten kalbėti apie feisbukus ir kitą socnaiksistemą“, - skeptiškai dūmojo Guru Guru. Dūmai draikėsi.
Feisbukas... Kad jį kur. Per šitą šūdą Guru Guru susipyko mažiausiai su dviem šimtais žmonių, iš kurių daugelio net nepažinojo. Argi tai normalu? Guru Guru – mandagus žmogus, jis kiekvieną vidurnaktį su gimtadieniu pasveikina visur feisbuko „draugus“, ir dažnai būna nustebęs, pamatęs jų pavardęs ir vardus. „Kas jie? Nė neprisimenu“, - galvojo Guru Guru.
„Viskas per tą Edisoną. Galėjo pasakyti ne „Hello“, o nusispjauti į ragelį ir jį padėti. Gal dar kokius 235 metus būtų žmonija pratempusi be telefono? Tada gal ir pasaulinių karų nebūtų buvę? Juk kaip susisieksi? Radijo ryšio nebūtų. Ir televizorių nebūtų, – ramybė namuose. Kompiuteris reikalingas, kai jį turi. O kol neturėjau, nereikėjo“, - piktinosi Guru Guru.
Jis paėmė didelį popieriaus lapą ir flomasteriu užrašė: „Jei skambintų Edisonas, niekada neatsiliepkite ir jokiu būdu nesakykite jam HELLO“. Pasikabino ant sienos. Išsijungė telefoną. Įsijungė Dave Matthews ir Tim Reynolds 2007 metų koncerto New York‘e įrašą. Beveik trys valandos kaifo. Ir joks ALIO nesutrukdys.
