Giedrius Čepurna
2016 m. Liepos 21 d., 19:24
Skaityta: 46 k.
Po trejų metų pertraukos pasirodė nauja, šeštoji Silvijos Peleckienės novelečių knyga „Belaikėje erdvėje“*. Ankstesniosios buvo įvertintos itin palankiai. „Silvijos proza yra... poezija. Manau, meditacinė, - prieš dešimtmetį rašė Viktoras Rudžianskas. – Persunkta ramybės, kalbos grožio, jausmo paradoksalumo: stiprybė trapume. Novelės teturi vieną trūkumą: gera skaityti, ragauti, bet labai sunku apie jas kalbėti.“ Jam pritarė ir Algimantas Baltakis: „Rašę apie S. Peleckienės noveletes (V. Daujotytė, J. Mikelinskas, V. Rudžianskas ir kt.) lyg susitarę pabrėžia, kad autorės proza artima poezijai. Tai ir aš galiu patvirtinti. Noveletėse gausu meditavimo, ramybės, gerumo. Paradoksas: toks autorės bandymas sugrąžinti į mūsų prozą kai kuriuos romantizmo dalykus gan novatoriškas, drąsus“. Atsiliepdamas apie 2012 m. išėjusį penktąjį novelečių rinkinį „Liūdesio krikštas“, JAV gyvenęs rašytojas Vytautas Volertas S. Peleckienę taikliai pavadino literatūros pelene, teigdamas, kad „novelečių autorė – stebėtoja ir mąstytoja, individualizmo ir ramybės šalininkė. Todėl jos žodynas bei frazės lengvučiai, lyg ore plevėsuotų. (...) Per noveletes šuoliais nešokama. Jas tenka lukštenti kaip kevale sudėtingai susirangiusį riešutą.“