Kitoks poetas ir kitokie ateiviai: KITAIP NEI KITAIP. Esė

Filosofas ir poetas. Įdomus derinys. Kai kurie filosofai mėgsta (ir moka) neprastai fotografuoti, o štai rašyti zaduševnus eilėraščius ne visiems pavyksta. Liutaurui Degėsiui pavyksta – jis pradėjo poeto karjerą rašydamas apie „baltą vaikystės triušelį nuo verkimo raudonom akim“, kai jau buvo filosofijos daktaras. Tą ištrauką iš pirmosios L. Degėsio knygos „Žalias paukštis“ (1984) mano kaimynas taip gerai įsiminė, kad neseniai nuskubėjęs į parduotuvę pasuko ne tuo keliu – užstrigo knygyne ir vietoj kilogramo faršo grįžo su nauju poe­to tomeliu, kuriuo mielai pasidalijo. Tiesa, šįkart tai –­ poezija plačiąja prasme. Tačiau degėsiškos esė, kaip ir eilės, turi šį tą rimta ir kartu vaikiškai paprasta.

Kas kitaip knygoje „Kitaip nei kitaip“? Požiūris. Pavyzdžiui, į užaugusius harius poterius, ateivius iš kosmoso. Pastaruosius L. Degėsys nelabai myli. Ir piktinasi, jog „nė vienas laukiantysis nemano, kad ateiviai atskris, užkrės kosminėmis ligomis ir išskris. Arba atims viską, ką turite. Arba turės blogų ketinimų, arba sieks naudos. Nežinia kodėl tie visi ateinantieji turėtų daryti gera ir būti panašūs į Kalėdų Senelius“ (p. 101–102). Pikti tie ateiviai ant L. Degėsio, chvostom čiuju. Gal todėl geruoju savo pavidalu jam ir nesirodo.

O esė – stiprios, brandžios, primena dienoraščio fragmentus. Nes Poetas ir Poezija myli vienas kitą be jokių ateivių įsikišimo. „Poezija galėtų padėti žmonėms suprasti tikrovę objektyviai, nesuinteresuotai, ne per praktinių interesų prizmę. Galėtų padėti paaiškinti tikrovę, kuri pati savaime irgi yra neapibrėžtumas. Galėtų –­­ jeigu žmonių praktiškojo gyvenimo tikslas nebūtų interesas“, – sielvartauja L. Degėsys (p. 65–66). Čia užčiuopiame poeto idealisto, netikinčio geraisiais ateiviais, bet ieškančio gerųjų savųjų, tragizmą.

Kad knygos ir išorė kitokia, primena gausūs ir smagūs (ir Kurtą Vonnegutą primenantys) Mortos Griškevičiūtės piešinėliai. Lengvi ir šmaikštūs. Skaitysiu dar. Kitur, nei jums pasirodė.