Viena Vazų giminės istorija: KARINA, MAUNO DUKTĖ

Suomių klasiko Mikos Toimio Waltario (1908–1979) romanas „Karina, Mauno duktė“ (1942) pasakoja apie istorinį asmenį – „mergaitę iš liaudies“, patyrusią ir skurdą, ir dvaro gyvenimą. Knygoje justi M. Waltario perteikta suomių neapykanta okupantams švedams.

Romano herojė Karina, Mauno duktė (suom. Kaarina Maununtytär, šved. Karin Månsdotter, angl. Catherine, Carin, Karen; 1550–1612) – Švedijos karalienė, Švedijos karaliaus Eriko XIV (1533–1577) žmona. Šis karalius, 1561 m. Švedijai okupavus Estiją, buvo ir laikinas jos valdovas. Karalius buvo nestabilios psichikos, politiškai ambicingas, todėl žmonės jo nemylėjo ir nunuodijo aršeniku. Erikas XIV priklausė Vazų (šved. Vasaätten, lenk. Waza) dinastijai, valdžiusiai Švediją, Lenkiją ir Lietuvą 1523–1668 metais.

Karina gimė kareivio, kalėjimo prižiūrėtojo Mauno ir daržovių augintojos Ingridos šeimoje Uplande. Būdama maždaug dešimties, tapo našlaitė. Mergaitę įdarbino padavėja Gerto Kantoro tavernoje, vėliau ji ėmė dirbti dvare. Karalius, pastebėjęs Kariną, išvaikė savo haremą ir 1567 m. ją vedė. Žmonės įtarinėjo, kad be raganavimo neapsieita. 1568 m. Karina tapo karaliene, tik iškraipytu vardu – Katarina Magnusdotter. Vestuvės unikalios: jose pirmąsyk dalyvavo abu Karinos ir Eriko vaikai – berniukas ir mergaitė. Ar karalius buvo beprotis, ar tik vietinių „aiškiaregių“, raganavimo ir nuodų žinovų priešas? Žinoma, Karina mylėjo karalių, bet juos išskyrė Eriko XIV broliai.

Ši istorija primena pasaką apie Eglę, žalčių karalienę, kurią įdomiai keturių tomų leidinyje, išleistame Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, nagrinėja profesorius Leonardas Sauka. Tiesa, karaliaus broliai neužkapojo Karinos, bet ji patyrė namų areštą, o po vyro mirties buvo išsiųsta į Suomiją, kur gyveno iki mirties. Karina išaugino keturis vaikus –­ Švedijos princesę Sigrid, Švedijos princus Gustavą, Henriką ir Arnoldą.

1954 m. filme apie Kariną, Mauno dukterį, režisuotame Alfo Sjöbergo (1903–1980), pagrindinį vaidmenį vaidino Švedijos gražuolė Ulla Jacobsson (1929–1982), pasirodžiusi ir kai kuriuose Ingmaro Bergmano filmuose.

Romane aprašomas Karinos gyvenimas primena, kad gyvename apokaliptiniame pasaulyje, kuriame didžioji politika sulaužo mažų žmonių gyvenimus.

Vertimas puikus: „Kotryna paslapčia pergalingai šypso ir giedrom paukštės akim stebi sutuoktinį. Jiems išėjus, Eriką pagauna tūžmas. (...) Ir be jokio gailesčio, iš visų beprotiškų pajėgų telžia delnu Karinai per veidą. Ilgai užtrunka, kol Karina jį nuramina ir apglobsto šlapiom paklodėm“ (p. 153). „Niaurų kambarį užlieja mirties iškilnumas“ (p. 231).

Ant knygos nugarėlės romanas „Karina, Mauno duktė“ pristatomas kaip „pirmasis“. Taip nėra. Pirmąjį romaną „Didžiosios iliuzijos“ M. Waltaris išleido 1928 metais. Jis parašytas Paryžiuje, kai rašytojui tebuvo 19 metų. Vėliau buvo išleisti „Oranžinė sėkla“ (1931), „Žmogus ir svajonė“ (1933), „Siela ir liepsna“ (1934), „Liepsnojanti paauglystė“ (1935). Karo metais M. Waltaris parašė tris romanus – „Anteras negrįš“ (1940), „Meilės medžioklė“ (1943) ir „Karina, Mauno duktė“. Taigi šis romanas – aštuntasis.