Šį modernųjį estų epą, arba „Estijos romaną“, skaičiau tikėdamasis rasti atsakymą, kodėl Estija gyvena geriau nei Lietuva. Nuraminsiu skaitytojus: su viena panašaus pavadinimo partija Lietuvoje ši knyga neturi nieko bendra. A. H. Tammsaare (tikr. Anton Hansen, 1878–1940; pseudonimas Tammsaare reiškia Ąžuolų salą) reikšmingiausiu kūriniu vadinamą romanų pentalogiją „Tiesa ir teisingumas“ („Tõde ja õigus“; čia turime pirmąjį tomą) parašė 1926–1933 metais. 1926 m. spalį Estijos knygynuose pasirodęs pirmasis tomas, teigiama, atėjo kaip Mesijas – estų tauta taip troško atsigręžti į save. Romane pavaizduotas konkretus laikotarpis ir amžininkų gyvenimo skerspjūvis. Įkvėpimo A. H. Tammsaare sėmėsi iš Henri Louis Bergsono, Carlo Gustavo Jungo, Sigmundo Freudo, rašytojų Knuto Hamsuno, André Gide’o.
Pavydo bangos sulaukęs rašytojas (romanas sutiktas kritiškai) 1927 m. kovo 11–12 d. laikraščio „Vaba Maa“ („Laisva šalis“) puslapiuose paskelbė viešą laišką sau pačiam, kuriame bandė išaiškinti, kad žemė žmogui yra svarbi, tad tarp jų vyksta natūrali kova. Ši kova aktuali ir dabar, tad neturėtume į tarpukario estų rašytoją žiūrėti kaip į dinozaurą; greičiau – kaip į aiškiaregį.
Šis Danutės Sirijos Giraitės vertimas pranoksta 1963 m. pasirodžiusį iš rusų kalbos verstą Juozo Baltušio. Knyga tuomet tapo propagandos įrankiu. Vis dėlto tai – epas, aprašantis 1870–1930 m. įvykius Estijoje.
Estai – tikri pagonys. Tai įrodo ne tik gausus neopagoniškų judėjimų srautas Estijoje, bet ir tokie A. H. Tammsaare žodžiai: „Pjauti avis turbūt sunkiausia ir baisiausia, nes visa vykdavo labai slėpiningai ir tykiai. Be to, avis vadinama lyg ir šventu padaru. (...) Netgi išlenkęs puskvortę degtinės, kai akyse sužaibuodavo, prieš romydamas aviną neužmiršdavo nusiimti kepurės. Šit kokio esama švento gyvulio“ (p. 257).
Paskutinis kare žuvusio A. H. Tammsaare romanas vadinasi „Naujasis velnias iš pragaro gelmių“ („Põrgupõhja Uus Vanapagan“, 1939). O žodžiai: „Jaunimas turi būti mokomas abstinencijos, paprastumo, sąžiningumo, tačiau žmonės tik vagia, meluoja ir apgaudinėja, nes kitaip nesijaučia esą žmonės...“ – aktualūs ir šiandien.