Aiškiaregiai irgi klysta: CHURCHILL: Aiškiaregys. Valstybės veikėjas. Istorikas

Sero Winstono Leonardo Spencerio Churchillio (arba Churchillio; ačiū vertėjai ir leidyklai, kad ne Čerčilio), kurio genialumas padėjo laimėti karą prieš nacius, – biografiją ryte prarijau. Churchillio (1874–1965) asmenybė – sudėtinga.

Žydės ir vengro kataliko sūnus, amerikiečių istorikas Johnas Lukacsas (Lukács János Albert; tarti reikėtų Lukač; g. 1924) nuo 1953 m. yra parašęs apie 30 veikalų ir žino, ką daro. Įdomus J. Lukacso požiūris į nacizmą ir socializmą; tiek vieną, tiek kitą jis vadina populizmu.

W. Churchillis – J. Lukacso „arkliukas“. Jį istorikas vadina geriausiu valstybininku XX a., Didžiosios Britanijos ir visos Vakarų civilizacijos gelbėtoju. Viena atsinaujinančių temų J. Lukacso kūryboje – Churchillio ir Hitlerio dvikova, kas užkariaus pasaulį. Naciai prakišo. Kas dabar valdo pasaulį? Ar ne anglų kalba ir anglakalbės demokratinės imperijos, pasitelkusios galingiausias kompiuterines, propagandos ir masių valdymo technologijas?

J. Lukacsas gana objektyvus: 2003 m. jis prakeikė JAV invaziją į Iraką. 2005 m. knygoje „Demokratija ir populizmas. Baimė ir neapykanta“ J. Lukacsas rašo, kad demokratija, pasitelkusi propagandą ir infošou (infotainment), Amerikoje tapo populizmu ir demagogija; toje knygoje istorikas kritikuoja abortus, pornografiją, klonavimą, seksualines „laisves“, – šiuos dalykus jis mato kaip šiuolaikinės Amerikos visuomenės dekadansą ir amoralumą.

Knyga pradedama nuo Churchillio, kaip aiškiaregio, analizės. Šis žodis gali atbaidyti daugelį, jei galvoje turima pigi ezoterika; bet originale minimas terminas visionary – vizionierius (p. 17). Lemtingi Churchilliui ir pasauliui buvo 1940-ieji, ypač – 1940 m. birželio 27 d. Churchillio slaptuose Karo kabineto susirinkimuose įvardytas „slidus šlaitas“. Kitaip tariant, „jei tuo metu Britanijos vyriausybė būtų pasiuntusi nors menkiausią signalą, jog siekiama derybų su Hitleriu, – o tai būtų reiškę galimą jo keliamų sąlygų priėmimą, –­ tai būtų buvęs pirmas žingsnis žengiant tuo slidžiu šlaitu, kuriuo jau nebūtų įmanoma nusileisti“ (p. 18). Churchillis neleido, kad tai įvyktų, todėl kelis mėnesius Britanija priešinosi Hitleriui beveik viena. Kol Britanijai vadovavo Churchillis, Hitleris negalėjo pasiekti pergalės. Hitleris gerbė Staliną, nepagarbiai kalbėjo apie JAV prezidentą Frankliną D. Rooseveltą, bet Churchillio nekentė turbūt labiau už viską, tvirtina J. Lukacsas.

Grįžtant prie aiškiaregystės, dar 1901 m. kalbėdamas Parlamente, Churchillis, priešingai nei daugelis mąstytojų, neprognozavusių didelių karų, pareiškė: „Demokratija yra kerštingesnė nei kabinetai. Tautų karai bus baisesni nei karalių karai“ (p. 19). 1930 m. pietaudamas Vokietijos ambasadoje Londone, Churchillis netikėtai pareiškė, kad jam nerimą kelia Hitleris. Tuomet dar niekas nemanė, kad Hitleris taps kancleriu ir vokiečių tautos lyderiu. Aiškiaregiai irgi klysta: Churchillis nepritarė dažnai reiškiamai amerikiečių minčiai, kad „Kinija yra didžioji jėga“ (p. 27).