Iki pasimatymo, brangieji!: NES NEŽINOJAU, KAD TU NEŽINAI: KNYGA APIE VYTAUTĄ KERNAGĮ

Šioje solidžioje knygoje (550 puslapių ir kompaktinis DVD diskas) informatyviai, šiltai nušviečiamas Vytauto Kernagio (1951–2008) gyvenimas: giminės istorija, bohemiška tėvų namų atmosfera, jaunystė Brode, pirmieji ansambliai („Aisčiai“, „Rupūs miltai“), pasakojama apie kabaretą „Tarp girnų“, dainuojamąją poeziją, Dainos teatrą. DVD diske rasime beveik 27 minutes retų vaizdo įrašų (1989 m. Klivlande, 1991-ųjų sausio įvykiai Vilniuje prie Aukščiausiosios Tarybos, 1991-ųjų gruodis Vilniuje); taip pat – 1983–1985 m. garso įrašų (kabareto „Tarp girnų“ ir Dainos teatro repertuaro koncertų fragmentai). Iliustracijos, pokalbiai su įvairiais žmonėmis Rūtos Oginskaitės knygą daro gyvą ir patrauklią.

V. Kernagio gyvenime buvo daug „cviekelių“ – linksmų, komiškų nutikimų. Pavyzdžiui, Virgis Stakėnas aiškindavo, kad V. Kernagio balsas (kurį daug kas mėgdžiodavo) jam primindavo savąjį, tačiau „Kernagį tokia situacija siutino“ (p. 309). Maestro, studijavęs estrados režisūrą GITIS’e, suvokė, kad aktorius gali būti tik nepakartojama individualybė.

Paradoksalu – nors sovietiniais laikais V. Kernagis dainuodavo eilėraščius, spausdintus legaliose knygose, jis, kaip bardas, atrodė pavojingas valdžiai, todėl jo rengti dainų autorių ir atlikėjų vakarai neegzistavo nei radijo, nei televizijos eteryje. Plokšteles leisdavo – kasmet po vieną. Vėliau paaiškėjo, kad kažkas įtarė, jog Marcelijaus Martinaičio „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ parašyta partizanams, todėl cenzūra V. Kernagio iki 1988 m. niekur neleisdavo transliuoti.

Maestro geriausiai pamenu iš vaikystės valandų Palangoje. Viename paskutinių savo interviu žurnalistei Simonai Jansonaitei 2007 m. V. Kernagis prisipažįsta: „Kad ir kokia būtų, religija padeda daryti gerus darbus ir trukdo blogiems. Visą laiką norėjau, siekiau, stengiausi, kad būtume jautresni, žmogiškesni, netgi linksmesni. Todėl, manau, atėjus laikui, visiškai ramiai pamojuosiu ranka ir pasakysiu: „Iki pasimatymo, brangieji!“