Lietuvių kalbą – į kosmosą?: KAIP ATRODO DVASIOS? IR KITI DIDIEJI MAŽŲJŲ KLAUSIMAI, Į KURIUOS ATSAKĖ KUN. ANTANAS SAULAITIS

230 puslapių dailiai iliustruota knygutė – tarsi postmodernus katekizmas, kuriame vaikų klausimai kartais atrodo itin protingi, o tėvo Antano Saulaičio SJ atsakymai – pernelyg juokingi, kad visa tai būtų galima pavadinti rimta knyga. Taigi neapsisprendžiu, kur dėti šią knygą: ar į humoro lentynėlę, ar prie rimtos religinės literatūros. Greičiausiai teks rinktis trečią variantą: pradėti kaupti linksmas religines knygeles.

Sumanymas išleisti šią knygą – paprastas ir genialus. Vaikų klausimai ir A. Saulaičio atsakymai – tikri, nuoširdūs, paimti iš „Bitutės“ žurnalo ir sudėlioti pagal temas (13 temų; P.S. apie autorių bei patarimai tėvams, kaip su vaikais kalbėtis apie tikėjimą).

Kai kurios citatos man primena, kad kunigas, vienuolis – tai ne sudžiūvęs, piktas senukas, o linksmas, raudonskruostis, džiungles išnaršęs misionierius, pažįstantis gyvenimą. Tiesa, kartais jo požiūris stebina. „Krikščionys kartais Dievą Tėvą vaizduoja kaip senelį, nes Jis mus besąlygiškai ir šiltai myli“ (p. 12). Ne kartą A. Saulaitis užsimena apie „akutę trikampyje“ – apvaizdos akį, ir nejučiom susimąstau apie tariamus ar tikrus jėzuitų ryšius su masonais. „Nemanau, kad Dievas pavargsta, bet maldų linija dažnai būna užkimšta“ (p. 20).

Daugelis A. Saulaičio žodžių ne vieną vaiką (ir suaugusįjį) gali pastūmėti tikėjimo kelin – jo įžvalgos gilios. „Mes kiekvieną žmogų kitaip mylime. Nėra kito būdo Dievą mylėti, kaip tik mylėti žmones“ (p. 25). Vis dėlto krikščioniškas tikėjimas, pasak A. Saulaičio, – geriausias (diskriminacija ir propaganda!): „Tikriausias kelias į Dangų yra sekti Jėzų“ (p. 30). „Apie Dievą daugiausia sužinome iš Jėzaus“ (p. 162).

A. Saulaitis paneigia populiarias kreacionizmo teorijas (neva pasaulis sukurtas prieš kokius 6000 metų, o geologai –­ niektauzos): „Dievo laikas kitoks. (...) Dievas pasaulį sukūrė per šešias dienas. O galėjo praeiti milijonai metų, kol Dievo įkvėpta atsirado visokia gyvybė – augalai, gyvūnai, Viešpatį mylintis žmogus. Vienoje Biblijos vietoje Dievas sako, kad viena diena yra kaip tūkstantis metų, o tūkstantis metų – kaip viena diena“ (p. 32).

Nors ši knyga ir jos idėja mane sužavėjo, vis dėlto nesu įsitikinęs, ar reikėtų vaikams meluoti. Pasak A. Saulaičio, „[mokslininkai] prieš daugel metų net išsiuntė erdvėlaivį „Voyager“ su visomis kalbomis (taip pat ir lietuvių) įkalbėta juostele“ (p. 188). Deja, ne visai taip. 1977 m. kosminis laivas „Voyager“ išties buvo išsiųstas su garsais ir vaizdais, įrašytais į auksinį diską, tam, kad pasiektų kokią nors nežemišką gyvybę. Po 40 000 metų „Voyager“ (tiks­liau, „Voyager 1“) turėtų būti nuo Žemės maždaug 1,6 šviesmečio, dabar kosminis laivas jau yra palikęs Saulės sistemos ribas. O lietuvių kalbos šiame diske nebuvo, bet buvo pasisveikinimai 55 kitomis kalbomis (tarp jų ir senovės šumerų, akadų, aramėjų, graikų kalbos, būta ir ne tokių senų kaip lietuvių kalba „kolegių“ – čekų, olandų, lenkų, rusų), apie dvi valandas įvairios muzikos.

Kaip atrodo dvasios, Jums neperpasakosiu, teks atsiversti 34-ąjį puslapį. Tačiau likau sužavėtas A. Saulaičio kulinariniu skoniu, kuris aptariamas ne kartą. „Žiurkės (...) pačios tampa didesnių gyvūnų skanėstu“ (p. 199). „Neskanūs nuodingi vorai. (...) Australijoje tarp palapinių šokinėja kengūros (skanu, kai įšoka į keptuvę). (...) Kai valgai jūros vėžlių kiaušinius, nugara pradeda kietėti“ (p. 209). Nesvetimas A. Saulaičiui ir indėnų tikėjimas, „kad net akmenys ir medžiai turi sielą“ (p. 198).

„Benamiai yra vargšai žmonės, kieno nors vaikai, broliai ar seserys, tėvai ar motinos, seneliai. Jie gerbtini kaip visi žmonės“ (p. 147). Duok Dieve, kad Lietuvoje taip visi mąstytų!

Miela, gerumo, tikėjimo ir humoro mokanti knyga. Ačiū.