Pagaliau tokia knyga yra...

...Stovėjau eilėj – nusipirkau (parėmiau, o ne zirziau ieškodams dovanai)... Tokia raudona... jau spalva degino akis, o kai atsiverčiau - ir turinys ėmė degint... sielą.

 

...Nė nenusimovęs batų puoliau skaityt... Kaip smakas rijau puslapius, nuotraukas, faktus... bet jutau, imu „atšipinėti“. Supratau - čia ne kokia eilinė rašytinė „fintikliuška“ – neįveiksiu vienu ypu, reikia  turėt laiko, nes darbai mane užmuš... Tai sugalvojau kaip su Biblija – pasidėjau prie lovos ir prieš miegą - po skirsnį-kitą... Ar  pūdo tomas spaudė krūtinę, ar pernelyg į transą nuėjęs buvau, bet sapnai lankė neramūs... Su visa aprašyta „chebra“ grojau tuose sapnuose juose, ginčijaus, keliavau, laimėdavau gražiausių moterų prie scenos žvilgsnius, bet ir gaudavau į kaulus nuo vaikėzų... Sapnas yra sapnas, bet sapnas neatsiranda  tuščioj vietoj, jis - gyvenimo tęsinys, tik jo failai  čia dangiškojo  DJ-jaus beprotiškai sumiksuoti...

 

...Nesigirsiu - gal gerą pusę knygos herojų teko pažint... ir ne tik pavyzdinėse situacijose (kada nors gal ir pats apie tai parašysiu)... Nemeluosiu - radau sau ir naujienų, užpildančių mano žinojimo spragas. Džiugina.  

 

...Atmetus „kas ir kaip“, ko per daug, ko per mažai, kas nepaminėta ar paminėta kitu (ne tuo?) kampu - pagrindinė išvada pokalbiuose su draugais - PAGALIAU TOKIA KNYGA YRA… Ir ąčiūdie autoriui už tai...

 

 

Virgis Stakėnas. S.Jankausko nuotr.