Susitraukia: ŽYDŲ MISTIKA IR JOS PAGRINDINĖS SROVĖS

Ši puspenkto šimto puslapių 800 egzempliorių tiražu išleista klasikinė knyga – lobis, tad visiems, kas nors kiek susidomėjo kabala ir moksliniais jos tyrinėjimais, siūlau nesnausti, nes baigsis kaip su šviesaus atminimo Sigito Gedos verstu Koranu – bematant išpirko.

Profesionalų vertimą lydi antikinės filosofijos žinovo dr. Naglio Kardelio komentarai. Gershomas Scholemas (dar žinomas kaip Gerhardas Scholemas; 1897–1982; berlynietis žydų filosofas, istorikas, šiuolaikinių kabalos studijų pradininkas) žymiausią knygą „Žydų mistika ir jos pagrindinės srovės“ (1941, papildyta 1967) parašė susižavėjęs seniausiu žinomu kabalistiniu tekstu „Sefer ha-Bahir“. 1923 m. G. Scholemas emigravo į Britų Palestinos Mandatą, kur visą gyvenimą dirbo bibliotekininku ir studijavo žydų mistiką. Jis dėstė Jeruzalės žydų universitete ir 1933 m. tapo pirmuoju žydų mistikos profesoriumi. Iki G. Scholemo žydų mistika buvo menkai ištyrinėta; senoji mokykla į judaizmą žiūrėjo kaip į negyvą subjektą, o mistinę jo kryptį dažnai vertino kaip šlamštą. G. Scholemo manymu, ir mitologija, ir mistika – vienodai svarbios, kaip ir racionalus grūdas. G. Scholemas padarė įtaką Jorge Luisui Borgesui, Umberto Eco, Jacques’ui Derrida, George’ui Steineriui ir kitiems mąstytojams, rašytojams. Vos keliolika G. Scholemo knygų (tarp jų buvo ir poezijos rinktinė „Laiko pilnatvė“) nutiesė kelią tolimesniems žydų mistikos tradicijos tyrinėjimams.

Šią knygą, kaip ir Koraną bei Tanachą, kiekvienas krikščionis turėtų turėti namuose. Išstudijuoti krikščionybei artimus mokymus – XXI a. krikščionio uždavinys.

G. Scholemo knygoje minimas ir rabis Elijas (Vilniaus Gaonas), „reikšmingiausias Lietuvos judaizmo korifėjas ir puikus aukščiausių rabiniškųjų žinių bei griežtai teistinės, ortodoksinės Kabalos jungino atstovas“ (p. 333).

Ypač poetiška sąvoka, analizuojama G. Scholemo knygoje, yra cimcum (hebr. „susitraukimas“), reiškianti Dievo „susitraukimą“, pasiaukojimo aktą, be kurio negalėjo atsirasti pasaulis ir kuriuo Dievas iš meilės būsimai kūrinijai apribojo save patį (p. 428–429).