Dievėja: DIEVŲ TAUPYKLĖ. Gyvenimo srauto poe­zija

Aidas Marčėnas vis labiau dievėja. To nepasakyčiau apie Sigitą Parulskį, kurio naujoje eilėraščių knygoje „Pagyvenusio vyro pagundos“ (Vilnius: Baltos lankos, 2009) poetas teigia: „atsiduočiau netgi homoseksualiems santykiams“ (p. 8). Daugiau necituosiu, nes paprasčiausiai nešventiška. S. Parulskio naujoji knyga –­ viduramžio krizės varginamo ateisto kasdienis pragaras, deja, de Sade’o lygmuo nepasiektas, gal tik pusiaukelėje dar esama.

A. Marčėnas nėra S. Parulskio antitezė, jis – brandaus poeto, mąstytojo pavyzdys. Kas atsidūrė dieviškojoje taupyklėje A. Marčėno keturioliktoje knygoje (tai dešimtas poezijos rinkinys; jame pustrečio šimto puslapių)? „Kritimai, prisikėlimai, džiugios ir vaikiškos kančios“ („Paskyrimas“, p. 7). „Pro Šabadą, Barborą ar kasas // jaunimkės, ech, penktais blaivybės metais // visi maršrutai veda į Rasas – iš gorkio geto do innego szwiata“ („Visų Šventųjų“, p. 17). Nors A. Marčėnas teigia, jog Juozo Miltinio teiginys, kad aktorius turi būti ir filosofas, ir akrobatas, įspūdį jam darė paauglystėje, atrodo, kad ir dabar jis yra („kiek bežvelgčiau į save“; „Sonetas su batais“, p. 19) artistas, filosofas, akrobatas su van Gogho batais.

Psichodeliniai rimai kartais primena Antaną A. Jonyną. „Kol skleidžias medžiai ūkanoti // kur paukščiai leidžiasi skylėti // įkvėpt mylėti nežinoti // iškvėpt žinoti nemylėti“ („Nemigos žaidimai: Strofa X: Kvėpuok mano paukščiais“, p. 47).

Atsidūstu iš džiaugsmo ir su palengvėjimu, kai perskaitęs A. Marčėno haiku neaptinku banalybių, kurių visur pripėdavo internetiniai haikuotojai. „Žiū, kaip į šviesą // linksta kambario gėlės; // žmogaus prigimtis“ (p. 56). „Mirusį tėvą // laimingą prisiminiau; // brolio skambutis“ (p. 59). „Ken-do tobulai // gal jau būčiau įvaldęš, // „š“ klavišėli“ („Rašau ir rašau, ir rašau“, p. 63). (jap. kendō – „kardo kelias“ – tradicinis japonų samurajų kovos su kardais menas, kurio tikslas – skleisti taiką ir klestėjimą pasaulyje.)

„Dievų taupyklėje“ visko daug (čia –­ ir mirę bei gyvi artimieji, draugai, ir „Pink Floyd“), tačiau knyga vientisa kaip susisiekiantis indas žydų mistikoje (apie juos A. Marčėnas taip pat rašo).

„Akimirką, kai pajuntu, Viešpatie, galimybę artimo mūsų buvimo, trumpą akimirką, kai niekuo neapsimetu, nieko nevadinu, net savęs (...)“ („Kalėdų dovanos“, p. 163). Giedra Kalėdų „nuojauta, kad prieštaravimams laiko nebeturiu“ (ten pat).