Apie nerimtumą – rimtai, arba Menas – dalykas (ne)rimtas

Tokios knygos jau seniai reikėjo, ir nors ji spėjo sulaukti kritikos kaip esą paviršutiniška, pretenduojanti į enciklopediją, tačiau tokia nesanti, šįsyk pabūsiu ne kritiko, prokuroro, o maloniai nustebinto skaitytojo, advokato vaidmenyje. Nors, tiesą sakant, šiai didžiulei ir įspūdingai knygai (450 puslapių, begalė iliustracijų, vertingos faktinės medžiagos, interviu etc.) nereikia nei advokato, nei pagiriamųjų žodžių: drąsiai galima teigti, kad apie dvejus metus trukęs projektas jau pats įėjo į Lietuvos menotyros istoriją.

Pasak knygos leidėjų, tai - „menotyrinių tekstų, pokalbių su menininkais ir renginių vaizdų rinkinys. Istorijas pasakoja menotyrininkai, atlikdami analizę, taip pat jos išsiskleidžia pasakojimuose su žinomais iniciatyviais menininkais, organizavusiais įvairius renginius, bei per vaizdinėje dalyje pateikiamą iliustratyvią dvidešimtmečio istoriją. Čia pirmą kartą analizuojama dar nesena šiuolaikinio meno istorijos dalis, jos institucionalizavimas, savivaldos ir tarpdiscipliniškumo reiškiniai“.

Tekstus knygai rašė: Skaidra Trilupaitytė, Danutė Gambickaitė, Monika Krikštopaitytė, Neringa Černiauskaitė, Redas Diržys, Anonimė, Airi Triisberg, Evaldas Dirgėla, Dovilė Tumpytė, Kęstutis Šapoka. Menininkai, kurie buvo pakalbinti, yra šie: Šarūnas Nakas, Arūnas Dikčius, Linas Liandzbergis & Džiugas Katinas, Nomeda & Gediminas Urbonas, Svajonė & Paulius Stanikas, Henrikas Gulbinas, Gintaras Šeputis, Gintaras Znamierowski & Algis Ramanauskas, Donatas Jankauskas (Duonis), Evaldas Dirgėla & Justinas Vaitiekūnas, Rokas Dovydėnas, Mindaugas Gapševičius, Darius Vaičekauskas & Vladas Balsys, Cooltūristės, Algis Lankelis & Audrius Novickas, Jonas Zagorskas.

Knygoje – begalė įdomios vizualiosios medžiagos (vaizdai iš meno renginių nuo 1987 metų) ir įdomių tekstų. Žavi laisvas, originalus knygos pateikimo stilius (kas domisi ŠMC veikla, to jis, žinoma, nenustebins, tačiau bet kuriam menininkui ar menotyrininkui ši knyga tiesiog būtina). Čia esama ir patiems sudarytojams įdomių atradimų: tarkim, kalbindamas Maestro Šarūną Naką, dr. Kęstutis Šapoka prisipažįsta pats neseniai sužinojęs apie vienus pirmųjų Lietuvoje hepeningų festivalius („AN-88“, „AN-89“, „NI-90“ etc.). Š. Nakas, kaip visuomet, atsako šypsodamas į ūsą: jis nenorėtų tapti reiškinio „evangelistu“, pradininku, nors faktiškai taip yra, nes „tada nebelieka nė gramo humoro ir ironijos. O būtent šie dalykai anais laikais lėmė viską ir buvo neišsenkantis idėjų šaltinis. Nerimtumas – esminė tų reiškinių savybė“ (p. 140).

Apie visa tai kalbinu Kęstutį Šapoką.

Kaip ir kam kilo idėja sukurti šią knygą?

Tiesą sakant, tiksliai nebeprisimenu. Ko gero, tai buvo susiję su permainomis Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungoje (LTMKS) – berods, 2009 m. buvo išrinktas naujas pirmininkas Vytautas Michelkevičius, pasikeitė sąjungos taryba, buvo priimta nemažai jaunų meninink(i)ų. Kažkam kilo idėja apmąstyti sąjungos nueitą kelią ir surinkti sąjungos ar atskirų jos narių kuruotus projektus kokiame nors kukliame leidinuke. Kiek atsimenu, šio darbo ėmėmės mes su Vytautu. O vėliau sumanymas nepastebimai išsiplėtė už sąjungos veiklos ribų, į kitas iniciatyvas, ir natūraliai pradėjo formuotis knyga. Sąjungos projektų dokumentacija liko tik 3-je knygos dalyje.

Kaip atrinkote tuos, kuriuos įrašėte į šiuolaikinio meno istoriją? Kokie buvo kriterijai? Kas nepateko į knygą ir kodėl?

Visų pirma, tai nėra jokia „šiuolaikinio meno istorija“... Kaip turbūt pastebėjote, knygos pavadinime vartojama istorijos daugiskaita, t.y., „istorijos“, kurias galima suprasti kaip įvairius ir kartais net vienas kitam prieštaraujančius subjektyvius pasakojimus. Šia knyga kaip tik ir pabandėme atkreipti dėmesį į tai, kad istorijų turėtų būti daug(iau) ir įvairių.

Nereikia pamiršti, jog tai yra LTMKS knyga, todėl į kai kuriuos reiškinius žiūrima per šios sąjungos prizmę, be to, užsideda šiokie tokie Vytauto ir mano asmeninių požiūrių „filtrai“. Skirtumas tik tas, kad mes to nemaskuojame ir nepateikiame kaip vienintelės „teisingos“ versijos.

Bandėme pasikalbėti su menininkais, kurie per pastarąjį (dvi)dešimtmetį kuravo, organizavo kokias nors (ne)priklausomas iniciatyvas, taip pat kalbėjomės su tais (žinoma, reikia turėti omenyje, kad ne visi sutiko dalyvauti knygoje, kita vertus, nesistengėme kalbinti tų, kurių veikla pastaruoju metu buvo plačiai pristatyta), kurie buvo sąlygiškai labiau primiršti, nepastebėti ar dėl įvairių priežasčių nustumti į „paraštes“. Žinoma, įdomių (ne)priklausomų iniciatyvų ir meninink(i)ų buvo ir yra kur kas daugiau.

Kokių atradimų, nustebinusių net Jus patį, padarėte, rengdami šią knygą?

Pats knygos sudarinėjimas, trukęs maždaug dvejus metus, buvo grįstas atradimų principu. Be kelių pavardžių, neturėjome jokio išankstinio „atrankos“ plano, menininkų ar iniciatyvų sąrašo. Daugelis iškilo procese, kalbantis su vienais ir sužinant apie kitus... Aš asmeniškai daug ką sužinojau būtent sudarinėdamas knygą ir šis savanoriškas darbas paskatino giliau pasikapstyti po pastarojo dvidešimtmečio (ne)priklausomas iniciatyvas, pabandyti sužinoti kiek jos iš tiesų buvo (ne)priklausomos ir ką tai reiškia?

Sulaukėte kritikos, išspausdintos viename kultūros savaitraštyje, kuri, tiesą sakant, bent jau manęs, neįtikino. Ką atsakytumėte oponentei?

Nežinau ką galėčiau (ir ar turėčiau?) atsakyti, nes tos recenzijos nesupratau.

Knyga - išties įspūdinga ir dydžiu, ir užmoju. Kas tai daugiau - nepriklausomo šiuolaikinio meno enciklopedija ar tam tikras kaleidoskopas?

Tai jokiu būdu nėra enciklopedija, greičiau kaleidoskopas. Jei knygą traktuosite kaip „vadovėlį“, „istoriją“, iškraipysite esmę. Tai eklektiška turiniu ir forma mozaika, kurią, norint, galima perdėlioti ir papildyti kaip tik patinka. Ir, noriu pabrėžti, – tik pradėta dėlioti mozaika arba mozaikos fragmentas. Žinoma, knyga kaip tokia sudaro „užbaigto“ ir „išbaigto“ darinio įspūdį, bet taip nėra.

Kaip galėtumėte reziumuoti, koks yra šiuolaikinis Lietuvos menas? Priklausomas ir nepriklausomas (kaip nurodoma pavadinime)?

Pavadinime vartojami skliausteliai tarsi sufleruoja, kad vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma. Kalbant apie šiandieninę situaciją,  bent jau Vilniaus šiuolaikinis menas yra labiau priklausomas, nei nepriklausomas. Jis yra priklausomas nuo institucinio piktnaudžiavimo ir tendencingo manipuliavimo. Tačiau tai yra ne tik institucinės stagnacijos, tačiau ir pačios menininkų bendruomenės tapatumo sutrikimų, negyjančių sovietmečio žaizdų, išdava.

Pradėjote tyrinėjimus nuo to, kas vyko 1987 metais. Knygos dar neskaičiusiam žmogui (o gal ši informacija liko nespausdinta?) pasakykite, kas buvo pirmoji Lietuvos šiuolaikinio meno kregždė? Ar galima būtų datą iš 1987-ųjų perkelti anksčiau, tarkime, tyrinėjant Maestro Giedriaus Kuprevičiaus, Broniaus Kutavičiaus, Sigito Gedos kūrybą, kuri peržengė ribas?

Galiu pacituoti Šarūną Naką (iš knygos: „noras fiksuoti kažkokią pradžią, nors ir kilnus, vis dėlto kvepia ketinimais tapti to reiškinio „evangelistais“, viską sugrūsti į vienintelį pasakojimą, pritempti iki teorinio apibendrinimo…“ Iš tiesų, bandymai nustatyti kokio nors reiškinio „pradžią“ ar „pabaigą“ visada yra sąlygiški ir supaprastinantys.

Mums knygoje taip pat reikėjo kokio nors atspirties taško, supaprastinimo, todėl juo, pabrėžiu – apytikriai ir simboliškai – tapo 1987-ieji, nes tais metais Henrikas Gulbinas vienoje Klaipėdos galerijoje eksponavo tai, ką dabar vadiname video menu. 1988 m. prasidėjo Anyksčių hepeningų festivaliai, vyko perversmas Vilniaus dailės institute ir t.t.... Taigi pasirinkome tokią ribą tik savo knygoje, bet tai visiškai nereiškia, kad „ribų“ negalima stumdyti atgal ar pirmyn, arba apskritai tų ribų atsisakyti, priklausomai nuo konteksto ir požiūrio į jį.

Knygoje koncentravomės į vizualiųjų menų sritį, kurios kontekste ir vartojame  tarpdisciplininio meno ar šiuolaikinio meno sąvokas. Muzikos, literatūros srityse galbūt galima būtų braižyti kitas kreives ir ribas, atsižvelgiant į tai, kiek ir kada tų sričių atstovai buvo atsisakę būdingų savo meno sričiai išraiškos būdų ir pasukę į „tarpdisciplinines lankas“. Pavyzdžiui, Šarūną Naką ir Arūną Dikčių kalbinome ne tiek kaip kompozitorius, bet kaip 9-ojo dešimtmečioi pabaigos hepeningų festivalių organizatorius ir dalyvius…

Kalbant apie 9-ojo dešimtmečio pabaigą, ko gero, beprasmiška ieškoti „pirmųjų kregždžių“, nes tai būtų dar didesnė spekuliacija. Visa Sąjūdžio epocha buvo (bendruo)meniška, reiškėsi mitingais, stichiškais avangardizmo proveržiais ir daugybe kitokių spontaniškų iniciatyvų, individualiu eksperimentavimu ir, galų gale, bendromis visiems permainų nuojautomis ir nuotaikomis. Tai buvo, ko gero, vienas tų periodų, kai visus skatino ore tvyrančios idėjos, o ne kokie nors iš viršaus nuleisti, sugalvoti „projektai“. Žinoma, apsukrūs žmonės greitai iš to padarė „projektus“, bet tai jau kita kalba.

Ką Pats vertinate iš šiuolaikinio meno (muzikos, kino, dailės etc.)? Ar tokie nauji reiškiniai kaip „Avaspo“, slemo poezija, avangardiniai muzikiniai-vaizdo performansai (muzikantas + VJ) verti pateikti į antrąją (ar apie tokią galvojate?) Jūsų leidinio dalį?

Jūsų klausimo forma savaime neigia nepriklausomą poziciją... Nereikia laukti kol kas nors, koks nors „viršininkas“ nuspręs, ar kas nors yra vertas kur nors patekti... Man atrodo, kad „istorijas“ reikia rašyti patiems, jei yra vidinės motyvacijos, estetinių ir ideologinių argumentų, arba net jei jų nėra. Vienu žodžiu, jei yra poreikis. O laikas parodys, kieno „istorijos“ buvo aktualesnės, objektyvesnės, paveikesnės.

Žinoma, norėtume išleisti papildytą knygos variantą ar net antrą dalį, kadangi įdomių iniciatyvų ir veikėjų atrandame nuolat. Vos pristačius knygą ir jai dar net nepasirodžius knygynuose, jau surengiau keletą interviu ir nemažai jų dar laukia. Vis kaupiasi spaudos archyvinė medžiaga, kurios dėl finansų, ribojančių knygos apimtis, ir laiko stokos nebesutalpinome į knygą.

Ačiū už pokalbį. Sėkmės tęsiant tyrinėjimus!