Bėgimas kaip filosofija

Puiki knyga, kurioje žinomas maratonininkas Ignas Staškevičius (g. 1970), nubėgęs dešimtis tūkstančių kilometrų, pasakoja apie visus praktinius ir teorinius maratono aspektus. „Maratono laukas – ne tik istorinio mūšio vieta, bet ir vidinė erdvė. Joje nuolat kaunasi dorybės ir silpnybės. Ten kiekvieną sekundę sprendžiamas Visatos likimas“, – metafiziškai samprotauja I. Staškevičius.

Ši dailiai išleista, estetiškomis fotografijomis iliustruota knyga skirta kiekvienam, kuris nuspręs stotį į „42 195“ klubą. Būtent tiek metrų sudaro maratono distanciją.

I. Staškevičius šmaikščiai ir informatyviai paneigia mitą apie atėniečių pasiuntinį Filipidą, kuris neva po mūšio atbėgo iš Maratono lauko į Atėnus, suriko „Nenikekamen!“ („Mes nugalėjome!”), ir krito nuo mirtino išsekimo. Iš tikro ši legenda gimė XIX a. pabaigoje – 1879 m. anglų poeto Roberto Browningo (1812–1889) eilėraštyje „Pheidippides“. O štai maratonui – jau 2500 metų, ir jis daug kam suteikė nemažai sveikatos – tiek fizinės, tiek dvasinės.

Tarp gausybės įdomių faktų – ir tai, kad legendinis japonų rašytojas Harukis Murakamis – uolus maratonininkas, parašęs knygą „Apie ką kalbu, kalbėdamas apie bėgimą“ (2007), nuo 9 dešimtmečio pradžios nubėgęs daugiau kaip 20 maratonų ir vieną ultramaratoną.

Tai – antroji I. Staškevičiaus knyga, išplėtojusi maratono idėjas po kelerių metų (pirmoji – „Kelias į bazę“ – pasirodė 2006-aisiais). Taip pat autorius iš rusų kalbos yra išvertęs budizmo žinovo, tibetiečio Gešė Džampa Tinlėjaus knygą „Proto apvalymas: budistinių tekstų rinkinys“).

Knyga „Maratono laukas“ įkvepia, nes autorius žino, ką sako – jis pats viską yra patyręs, ir tiki, kad jo patirtis padės daugeliui. Nemanau, kad tūkstančiai žmonių Lietuvoje dabar ims bėgioti maratonus, tačiau jų daugėja, ir tai džiugina: sena antikinė tiesa „sveikame kūne – sveika siela“ neskamba banaliai, kai ją įgyvendini praktiškai. Stiprus dvasia žmogus įkvepia, ypač kai jo santykis su pasauliu – budistinis, nežiūrint į skaitytoją iš aukšto: „Gera būti mėgėju!“ (p. 277).

Tokias knygas verta ne tik kruopščiai perskaityti, bet ir kartas nuo karto atsiversti ir „pasikartoti“ pagrindines gyvenimo (kuris, deja, irgi dažnai yra maratonas) išmintis. Čia jų netrūksta.