Atkapstytas "Pergalės" lobis

Biografinėje knygoje „Madam Sagan“ rašytoja, žurnalistė Geneviève Moll (1942-2011) pastebi: Nuostabūs debesys – tai pirmoji jos (Sagan, - aut. past.) knyga, kurioje vyrauja pilni tonai. Tai rimta, nuodugniai apmąstyta knyga, neturinti nieko bendra su tylia saganiška muzika. Netgi kritikai, kurie niekada nebuvo jai palankūs, šį kartą neapsirinka: pagaliau, ji parašys, jie sveikina rašytoją“ (p. 116).

Čia nepasakyta nieko nauja, nes romane „Sielos randai“ tą patį sako pati Françoise Sagan (1935-2004; tikr. Françoise Quoirez), ironiškai atsiliepdama apie savo kritiškiausių „Nuostabių debesų“ skaitytojų vertinimus: „Ketvirtos kategorijos skaitytojai – profesionaliausi, taigi ir reikliausi: „Turiu jums pasakyti, kad man patinka tik viena jūsų knyga (suprask: visas kitas turiu mesti į šiukšliadėžę) – vienintelė, kurioje juntama kažin kokia jėga, veržlumas – tai „Nuostabūs debesys“ (p. 51).

Kritikai sutartinai tvirtina – tai geriausias (nors tik 120 puslapių apimties) šios itin populiaria buvusios (ir vis dar esančios) rašytojos kūrinys. Literatūrinė kūrinio kokybė nekelia abejonių. Po skaudžių asmeninių išgyvenimų, kuriuos rasite aprašytus knygoje „Madam Sagan“, gana lengvabūdišką ir linksmą gyvenimą mėgstanti moteris surimtėja. Tarsi įvyksta „esminis lūžis“. Klausiama jau ne apie tai, ką mylėti, bet iš esmė: kaip mylėti ir iškęsti tą meilę? Žozė ir Alanas – pagrindiniai romano „Nuostabūs debesys“ veikėjai – tarsi turi viską, ir neturi nieko.

Alanas karštligiškai myli Žozė, o ji „(...) mėgo leisti pinigus... ji mėgo palikti... ji mylėjo gyvenimą“ (p. 33). Taip ir girdisi Virginia‘os Woolf „Ponios Delovėj“ aidas: „Žmonių akyse, ritminguose jų žingsniuose, trepsinčiuose ar pliumpsinčiuose, gatvės staugsme ir klegesy, karietose, automobiliuose, omnibusuose, furgonuose, skelbimų nešiotojų krypavime ir siūbavime, dūdų orkestruose, rylose, virš galvos sklandančio aeroplano triumfe, ūžesy ir keistoje aukštų jo gaidų giesmėje buvo tai, ką ji mylėjo, - gyvenimas, Londonas, ši birželio akimirka“ (p. 6).

Meilė gyvenimui dažniausia tokių socialinių tinklapių kaip Facebook, ir nieko vertų knygų apie mąstymo keitimą, kelią į laimę ir t.t. tema: visi norėtų mylėti gyvenimą, tik niekas nesupranta, kad jo nėra, gyvenimo tiesiog nėra „kaip objekto“. Mes tiesiog visada intencionalūs, nukreipti į kažką, ką mylime. Beobjektis gali būti tik egzistencinis nerimas, bet ne meilė.

Žozė problema – tai ne pasenusi ir kliše tapusi pasimetusios moters problema. Ji dar aktualesnė vartotojų visuomenėje, kai sociologiškai galima įrodyti, kad tai, kas vadinama meile – tik sutapę kreditinėse kortelėse esantys skaičiai.

Žozė myli Alaną, bet supranta, kad meilė jam atima iš jos tiek daug, kad kyla klausimas, ar verta mylėti dar ką nors, išskyrus laisvę, gyvenimą, ką dar?

„Ji jau nė nebandė savęs kontroliuoti. Ji atgavo tą džiaugsmą, ta pomėgį būti žiauriai, daryti tai, ko neįmanoma atitaisyti, - tai kadaise jai buvo taip būdinga. Ji jautė, kaip joje atgimsta tas vidinis juokas, tas visiškas nerūpestingumas, tas laisvumas, kuriuos ji jau buvo pamiršusi“ (p. 25).

Bet ar užtenka tik laisvės? Skaitytojai visuomet tikisi, kad knygos padės jiems atsakyti į visus klausimus ir nereikės patiems galvoti. F. Sagan – ne idiotė. Ji nepateikinėja meilės formulių ir aiškių atsakymų, ką daryti. Ji svarsto, dvejoja, ieško, bando suprasti, kur yra tas tikrasis, išsvajotas gyvenimas ir kodėl meilė nepasotina?

„Nuostabūs debesys“ nėra geriausias – mano nuomone – F. Sagan kūrinys, nes jame nėra taip įprasto saganiško lengvumo, lengvabūdiškumo ir žaismės. Kita vertus, tai ir žavi – pamatai kitokią F. Sagan, ne tik lengvų romanų „Sveikas, liūdesy“, „Atsitiktinė šypsena“, „Ar mėgstate Bramsą?“ „Angelas sargas“, „Nuolankusis“ autorę, bet susimąsčiusią ir gilią rašytoją, kuri pradeda ieškoti atsakymų į rimtesnius klausimus nei anksčiau. Ir jaučia, kad ne viską žino, kad kažkas yra ne taip, kaip jai visada atrodė esą teisinga ir „tikra“.

„Kažkas nepaprasto buvo tame dangaus peizaže, kažkas, kas tavo gyvenimą paverčia idiotišku sapnu, „pilnu triukšmo ir siaubo“, sapnu, pasiglemžiančiu tą poetinį skaidrumą, kuris užlieja akis ir kuris turi būti turėtų būti tikras gyvenimas. Ji norėtų būti viena, viena kokiame nors paplūdimyje, gulėti, jausti bėgantį laiką, kaip jaučia jį dabar, šiame tuščiame kambaryje, kurio vis nesiryžta apšviesti aušros šviesa. Pabėgti nuo gyvenimo, nuo to, ką kiti vadina gyvenimu, pabėgti nuo jausmų, težinoti savo dorybes ir ydas, būti tik vienos iš milijardų galaktikų milijoninės dalies laikinu atodūsiu“ (p. 95).

Galima tik pasveikinti „Baltų lankų“ leidyklą su iš 1972 metų „Pergalės“ (dabar – „Metai“) žurnalo atkapstytu romanu ir pasiūlyti perleisti F. Sagan romaną „Truputis saulės šaltam vandeny“ – tai ne mažiau dėmesio verta knyga. Ne kritikams. Ji skaitytojų laikoma geriausiu F. Sagan kūriniu.