Duonos ir žaidimų

Mokslininkės ir rašytojos doc. dr. Dalios Dilytės knygos tapo laukiamos ir vaikų (neseniai išleista pasakų knyga), ir suaugusiųjų (ypač tų, kuriems patinka Europos „vaikystė“, tiksliau – Antika). Mokslinė monografija „Senovės Romos kultūra“, kurią galėtume laikyti savotišku D.Dilytės studijos „Skaitome romėnus“ (2009) tęsiniu, parašyta populiariai, intriguojančiai: daugybė iliustracijų, patogios vardažodžių ir daiktų rodyklės bei, žinoma, profesionaliai iš smagiai išdėstytos temos turėtų sudominti ne tik Antikos žinovus, bet ir tuos, kurie norėtų su ja susipažinti. O tai padaryti tikrai verta.

Kokia gi ta Senovės Roma pagal D.Dilytę? Pirmasis, gal kiek paprastas, tačiau tiesus atsakymas, kuris ateina į galvą (nemąstant apie įvairias politines to meto peripetijas), - graži. Nepaisant to, kad romėnai daug ką „pasisavino“ iš graikų ir kitų to meto civilizacijų bei kultūrų, jie sukūrė galingą visomis prasmėmis civilizaciją, kurios palikimu iki šiol ir mėgaujamės (menu, kalendoriumi), ir naudojamės (teise, skambiais posakiais, filosofų išmintimi).

Knygos priešlapyje – Romos imperijos žemėlapis, iš kurio dar nepradėję skaityti knygos matome, kokia galinga buvo senovės Romos imperija: nuo Šiaurės Afrikos iki Irano (Persijos), nuo Egipto iki šiaurinių keltų ir germanų žemių. Visgi ši knyga koncentruojasi ties senovės Romos kultūra, o ne jos galių aprašymu (žinoma, to irgi neįmanoma išvengti).

Solidžioje, beveik puspenkto šimto puslapių apimties, kietu viršeliu išleistoje knygoje D.Dilytė įveda savą tvarką ir senovės Romą mums susluoksniuoja: skyrių pavadinimai kalba už save (patogu naudotis) – „Pasaulio valdovai“, „Mįslingieji pirmtakai etruskai“, „Trumpa istorijos apžvalga“, „Politinė santvarka“, „Žemieji visuomenės sluoksniai“, „Karyba“, „Teisė“, „Kalendorius ir laiko skaičiavimas“, „Religija ir kultas“, „Statyba ir architektūra“, „Ūkis“, „Privatus gyvenimas“, „Roma“, „Pompėjai“, „Ostija“, „Ugdymas“, „Knygos“, „Žinių sklaida“, „Vaizduojamasis menas“, „Literatūra“, „Renginiai ir pramogos“, „Skolos grąžinimas: romėnų kultūros sklaida“. Monografijos pabaigoje – literatūros sąrašas, santrumpos, minėtos rodyklės.

Pratarmėje mokslininkė rašo: „Šioje kultūros istorijos knygoje teminiu principu dėstomi svarbiausi Senovės Romos kultūros dalykai. Laikausi nuomonės, kad kultūra yra ir visos žmonių bendruomenės, ir tam tikros jos grupės (tautos, valstybės ir pan.) praktinės ir teorinės veiklos charakteristika. (...) [Knyga] skirta visiems tiems, kuriems rūpi Europos kultūros ištakos ir pamatai“ (p. 7).

Daugelį ligi šiol neverstų antikinių rašytojų citatų autorė išvertė pati. D.Dilytei iliustracijų medžiagą pateikė dr. Audronė Kučinskienė. Maloniai stebina ir spalvotos įklijos su geros kokybės dabartinės Romos bei praeities reliktų nuotraukomis. Pagalvoji: va toks turi būti vadovėlis, tuo pačiu tai ir puiki knyga laisvalaikiui: kaip geras romanas (juolab, kad neabejotinai, kaip mėgstama rašyti, „pagal tikrus įvykius“).

Knygą geru žodžiu paminėjo filosofas, Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo sosto ir Maltos ordinui Vytautas Ališauskas: „Tai pasakojimas apie ištisą didingą pasaulį, kuris tik atrodo išnykęs – iš tiesų jis gyvuoja dabartyje, jo išmintis ir prietarai tebeveikia mūsų mąstymą, o jo palikti teisės principai vis dar lemia mūsų supratimą, kas teisinga ir kas ne. Ši knyga tokia įtaigi, nes parašyta ne tik su išmanymu, bet ir su meile“. Kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys įsitikinęs, kad „tokio išsamaus ir patrauklaus pasakojimo apie senąją Romą lietuvių skaitytojas dar neturėjo. Dalia Dilytė, šiuo metu iškiliausia Antikos tyrinėtoja, atveria dabarties žmogui Romos kultūros visumą ir didybę“. Pati autorė knygą dedikuoja visiems šviesuoliams.

Padalijus pelnytas pagyras knygos autorei ir monografiją rengti padėjusiems žmonėms, negalima užmiršti ir knygos turinio. O jis – prisodrintas informacijos, tačiau nenuobodus, „pacitatintas“ su saiku, atsakantis į daugybę, atrodytų paprastų, bet, kaip vėliau aiškėja, ne tokių jau lengvų klausimų. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad Flavijų laikais (69-96 metais po Kr.; tada Romą valdė imperatoriai Vespasianas, Titas ir Domicianas) Italijoje buvo net 1200 miestų, turinčių po kelias dešimtis tūkstančių gyventojų (tiems laikams – daug)? O ar žinojote, jog iš visų romėnų tragedijų išliko tik dešimt stoiko Lucijaus Anėjaus Senekos (4 m. pr. Kr. – 65 m. po Kr.) dramų? Užtat komedijų būta net trijų rūšių (atelana, togata, palijata). Žmonės Senovės Romoje, panašu, vertino humorą, ne veltui turbūt joje gimė garsioji frazė „duonos ir žaidimų“ (panem et circenses). Šią žmogaus būties ir buities santykį nusakančią metaforą (gimusią iš Senovės Romos politikų „kampanijos“ privilioti rinkėjus maistu ir pramogomis) „nukalė“ Juvenalis Junijus Decimas (apie 100 m. po Kr.), kurį D.Dilytė vadina „satyriku moralistu“, nes „jis ne tyliai stebi, ne vienas juokiasi iš žmonių trūkumų, bet bara, moko, smerkia, pataria“ (p. 370). Tai, pasak autorės, „rūsčiausias iš romėnų satyrikų“, parašęs 16 satyrų, sudėtų į penkias knygas, prisipažinęs, kad varomoji jo kūrybos jėga – piktinimasis. Vis dėlto šis žmogus, panašu, nebuvo tiesiog piktas ir viskuo nepatenkintas, o skaudžiai, bet teisingai apnuogino visuomenės negeroves.

Knygoje nemažai dėmesio skiriama romėnų religijai ir kultui (p. 105-130). Kodėl? Pasak, D.Dilytės, patikimų žinių apie romėnų religiją mažoka, daugelis jos bruožų ne itin aiškūs. Jei graikai savo dievams buvo suteikę žmogaus pavidalą, tai romėnai dievų neatropomorfizavo, todėl neturėjo ir mitologijos (p. 105). Romėnų numina (apytikslis vertimas būtų „dievai“) – neapibrėžtos, neturinčios formos aukštesniosios jėgos. Iš Mažosios Azijos į Romą buvo perkeltas Didžiosios Motinos (Mater Magna) kultas, nuo seno garbintas Mėnulis (Luna) ir Saulė (Sol). Knygoje plačiau neužsimenama apie Sol Invictus – Nenugalimosios Saulės kultą, tačiau aprašomas daug sekėjų turėjęs persų dievo Mitros kultas, plitęs pirmaisiais amžiais po Kristaus. Mitros garbintojų šventvietės mitrėjos išliko iki šiol, Ostijoje jų rasta net devyniolika (p. 284).

Įdomūs ir romėnų kelionių aprašymai. Pasirodo, keliavo ne tik pirkliai ir pasiuntiniai, bet ir klestėjo turizmas. Ypač lankyta Graikija, Mažoji Azija, Egiptas. Knygynuose arba stotyse keliautojai galėdavo įsigyti kelionės vadovą (itinerarium) – tokie išliko keturi (p. 180).

Rasime čia paaiškinimų ir apie tai, kas tokie buvo mįslingieji romėnų pirmtakai etruskai (kaip vadino savė - rasėnai). Nors trys paskutiniai Romos karaliai buvo etruskai, iki šiol negalima pasakyti tiksliai, iš kur jie atkeliavo. Padovanoję mums žodžius „cisterna“, „taberna“, „persona“ ir kai kuriuos kitus, etruskai iki šiol liko viena paslaptingiausių tautų istorijoje: jos kalba nėra galutinai iššifruota. Etruskai garsėjo kaip žyniai, mokėjo protezuoti dantis, o jų žinios apie ateities pranašavimo meną ir laiko teoriją stebina iki šiol (visa tai perdavusi Ovidijaus apdainuota chtoniškoji būtybė Tagetas; p. 19).

Pasak autorės, Senovės Romoje buvo daugybė narsių moterų, kurios „neatsiliko nuo vyrų išsilavinimu“ (p. 194).

D.Dilytės monografija įtraukia, ir sunku iš jos „išlipti“. Rekomenduoju pakeliauti po Senovės Romą šioje nuostabioje knygoje – ir atpalaiduoja, ir daug žinių suteikia.