Poezijos žaibas: Naktį užkluptas žaibo. Nauji eilėraščiai

Vieni po susidūrimų su žaibu tampa aiškiaregiais, kiti iškeliauja Anapilin, o J.Marcikevičius tapo socialiniu poetu. Nors jo balsą galime atpažinti, tačiau poezijos rinkinyje gausu socialinės replikos, nerimo būsenos.

Viena aišku – tai tikrai nėra „rami“ knyga. Vos ją atsivertus, susiduriame ir su žaibo nutvieksto poeto dvejone, kas apskritai yra poezija (įdomu, įdomu, jei jau pats J.Marcinkevičius spėlioja...), kuri „nežino kas yra ji pati ir kas ta tikrovė“ (p. 7).

Granauskiškas potėpis (ir gal užuomina į „karą keliuose“?) yra ir eilėraštyje, kuriame rašoma apie užkastą po klevu gyvenimą ir apie tai, kaip po pakasynų kažkas nuėjo „turbūt išgerti“.

Šviesiai nuteikia tokios eilutės kaip šios: „Gal tai buvo paukštis susivėlinęs // Gal vėlė, skubėjusi į Vėlines“ (p. 41).

Visgi šviesa iš žaibo greit prigęsta, tada „tvenkiasi tamsa ir tuštuma“ (p. 51).

Yra ir eilėraščių, skirtų šviesaus atminimo Monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui („jis ėjo paukščių apsuptas“, p. 112; turbūt tai – aliuzija į šv. Pranciškų), „ per Lietuvą einančiam“ profesoriui Česlovui Kudabai („kai neskauda tai labai graži Lietuva bet kas ją išgelbės nuo atšliaužiančio pykčio ledyno“, p. 104). Visi šie šviesūs žmonės jau išėję...

Įdomu, kas būtų, jei žmogus (konkrečiau, poetas) trenktų žaibui? Ar jis imtų kurti poeziją?

Justinas Marcinkevičius. RIA NOVOSTI/SCANPIX nuotr.