Slapti likimo priesakai: Kalba su lemtimi. Poezija. Iš rusų kalbos vertė Linas Broga (1926–2005)

Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Rusijoje, kūręs lietuvių ir rusų kalbomis, išpažinęs simbolizmo estetiką poetas filosofiškai apmąstė žmogaus būtį, jo vietą visatos sandaroje, tos būties dramatiškumą, ir drauge viltingai tikėjo pasaulio harmonija.

Knygoje – trijų rinkinių („Земные ступени“ (1911, liet. k. „Žemės laiptai“, 1973), „Горная тропа“ (1912, liet. k. „Kalnų takas“, 1973), „Лилия и Серп“ (1948, liet. k. „Lelija ir pjautuvas“, 1996) bei į rinkinius neįėję iš autoriaus archyvo Paryžiuje Laimono Tapino parvežti eilėraščiai. L.Tapinas apie J.Baltrušaitį išleido knygą „Imk, klajokli, žibintą vilties“ („Alma littera“, 2000).

Dichotomija: lietuviška / rusiška poezija. J.Baltrušaitį gerbė pats Nikolajus Rerichas, apie jį užsiminė vienoje savo knygoje. Poetas buvo mistikas, sekęs „Agni Jogos“ mokymu, kurį žmonijai perdavė N.Rerichas ir jo žmona Jelena Rerich, ir tai atsispindi jo kūriniuose. Taip pat, kaip ir kiti rusų simbolistai, jis manė, jog viskas, ką matome, yra „tik atspindys, tik šešėlis to, ko nematome akimis“. Poetas beveik nekalbėjo savo vardu. Manau, taip jis pabrėžė savo kaip tarpininko vaidmenį. Poetas – tarpininkas tarp kitos ir šios realybių.

„Sutvertas aš ne siautuliui aistrų, o kad pažinčiau likimo priesakus slaptus“ (p. 399). Šiais žodžiais J.Baltrušaitis aiškiai apsibrėžia, kas esąs. Ir mus kviečia užeiti į pokalbį su savo lemtimi.

Jurgis Baltrušaitis. http://lt.wikipedia.org nuotr.