Kai žmonės tampa eilėraščiais: Šokiai. Poezija ir eilėraščiai

Turbūt paklausite, o kodėl tokią "seną" knygą apžvelginėju? Manau, kad Menas yra belaikis, beerdvis, nors savyje gali talpinti visą pasaulio laiką ir erdvę...

Taigi kas yra „Šokiai“? Poezija ir/ar eilėraščiai? Literatūros kritikas Valentinas Sventickas sako, kad ši knyga – „laisva“, vaizdais ir žodžiais parodanti, kad „gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai yra „jūsų ir mūsų“, kad nevalia brėžti ribos“.

„Šokiuose“ – daug užšifruotų (vos vos) užuominų į išėjusius bičiulius. Eilėraštyje „Gintarinis“, be abejo, kalbama apie Gintariuką, kaip jį vadino draugai, tiksliau, šviesaus atminimo Gintarą Beresnevičių. Kalbama intymiai (be abejo, ne seksualine šio žodžio prasme), jautriai: „tas didelis sutiktas jausmas tada // jau tada tau jaučiau amžinybę“ (p. 62).

Valentinas Sventickas aiškina, kad dėl A.Marčėno noro nesubanalėti, rašyti būtinai eiliuotą poeziją, šioje knygoje žmonės tampa eilėraščiais.

Dabar aiškiau – jei ši knyga „poezija ir eilėraščiai“, tai – poezija yra patys žmonės. Arba dievai. Apie vieną jų – amžinai šokantį hinduizmo dievą Šyvą – „Autoriaus žodyje: Iš genties papročių“ rašo ir pats A.Marčėnas. Šiaip jau poetai knygose retai komentuoja save, tačiau A.Marčėnas, matyt, bijojo, kad bus ne taip suprastas. Apie šokius jis kalba daug. Bet tai – ne religijotyrininko išpažintis (čia nėra sufijų dervišų šokių, užtat yra užuominų apie neparašytą, „Kietojo Disko nužudytą“ knygą „Šokiai iš medžio“, taip pat apie šokius su vilkais, valsą ir kt.; bet svarbiausia – čia yra poeto tėvo šokis, kuriuo jis labiausiai didžiuojasi; atrodo, knyga bent jau iš dalies skirta būtent jam, nors oficialiai ji skiriama broliui).

A.Marčėnas privertė mane suabejoti, ar verta šiais laikais skaityti tik poeziją arba tik eilėraščius. Renkuosi „du viename“ – poeziją ir eilėraščius.