Dėl neįprastos struktūros kai kurie kritikai yra pavadinę knygą apsakymų vainiku, kiti (taip pat ir jo autorė Jennifer Egan) linkę visgi ją tituluoti romanu. „Smogikų gaujos apsilankyme“ – 13 skyrių, iš kurių bene įdomiausias yra dvyliktasis: „Pauzės rokenrolo ritmu. Alison Bleik“ (p. 229-304). Šis netrumpas skyrius – postmodernios struktūros, pateiktas tarsi skaidrės, kuriose nagrinėjami įvairūs su gyvenimu ir muzika susiję klausimai. Grafine novele vadintinas skyrius pasakoja apie Alison Bleik šeimą, jos įpročius. Sprendžiamas keidžiškas klausimas, kas yra muzika, o kas – pauzė (šis genialaus kompozitoriaus Johno Cage‘o iškeltas klausimas, geriau žinomas kaip jo kompozicija 4‘33‘‘, iškeltas 1952 metais). Muzika siejama su gyvenimu, ir bandoma atsakyti į klausimą: kas svarbiausia gyvenime (ir muzikoje): galbūt pauzės? Arba tyla, kuri susikuria aplink mus?
Knyga – išties puiki, atskleidžianti, kokia svarbi tampa muzika, kai bėgame nuo savidestrukcijos ir ieškome taip kiekvienam svarbaus išpirkimo. J.Cage‘as žymiąją „tylos“ kompoziciją kūrė remdamasis legendino kinų valdovo Fu Xi „Permainų knyga“ („Yì Jīng“), pagal kurios heksagramas gyvenimo permainos – nenusakomos, nors ir bandoma jas perprasti burtų keliu. Panašus į „Permainų knygą“ ir šis romanas: jame viskas nuolat keičiasi: kaitaliojasi dešimtmečiai (nuo 7-ojo pabaigos iki dabarties ir netgi artimos ateities), vietovės (Niujorkas, Kalifornija, Italija, Afrika). Visgi nors knygos forma – postmoderni, šis romanas kalba apie amžinąsias vertybes.
„Laikas – smogikas, tiesa? Ar tai tik ne posakis?“ (p. 127), - retoriškai klausia vienas knygos veikėjų Julius. Su žodžiu „smogikas“ (angl. goon) čia sužaista smagiai: šis žodis reiškia ir samdytą galvažudį, ir stuobrį. Kas yra laikas, neatsakė net Albertas Einsteinas, Ilya Prigogine‘as ar Stephenas Hawkingas. Galbūt metafora, lyginanti negailestingą, žmogaus gyvenimą kas akimirką trumpinantį gyvenimą laiką, su stuobriu smogiku, yra gana tiksli?
Knygoje – daug muzikos. Kaip ir Harukio Murakamio romanuose, ji lydi visur. Tiesa, H.Murakamis labiau vertina džiazą, o štai čia galime susipažinti su klasikiniu roku ir pankroku – „Blondie“, Iggy Pop‘u. Ypač įsimintina jo 1977 metų daina „The Passenger“ („Keleivis“), kurios teksto dalis čia išversta vykusiai:
Esu aš keleivis,
Keliauju ir keliauju,
Palikdamas miestus už savęs
Regiu krintančias iš dangaus žvaigždes...
(p. 59)
Pankrokas čia simbolizuoja laisvę, kita vertus, vienas pagrindinių knygos herojų – Benis Salazaras, jaunystėje grojęs pankroko grupėje, vėliau tapęs muzikos įrašų prodiuseriu. Romane pasakojama ir jo meilės istorija su kleptomane Saša.
J.Egan, aprašanti klasikinį roką ir pankroką, pastebi, kaip smarkiai keičiasi jaunimo muzikinis skonis bėgant laikui. „Mano devynerių duktė myli Lady Gaga, o Madonna vadina „senosios mokyklos“ atstove. Neįmanoma išvengti tapti praeities dalimi“, - liūdnai pažymėjo rašytoja 2010-aisiais interviu laikraščiui „The Daily Beast“ (www.thedailybeast.com/articles/2010/06/29/jennifer-egan-interview-a-visit-from-the-goon-squad.html).
Originalus knygos viršelis. Random House nuotr.
Knygos autorė J.Egan sako, jog labiausiai šią knygą rašyti ją įkvėpė Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“ (knygos epigrafas – būtent iš šio klasikinio kūrinio; „Kitų žmonių gyvenimo nežinomybė yra panaši į gamtos nežinomybę (...)“.) ir televizijos serialas „Sopranai“.
J.Egan pelnytai vadinama vienu didžiausių šiuolaikinės literatūros atradimų. Rašytoja, gavusi vienuolika dešimt svarbių apdovanojimų, išleido dar tris romanus („Nematomas cirkas“, 1995; „Pažvelk į mane“, 2001; „Bokštas“, 2006) ir apsakymų rinkinį „Smaragdo miestas“ (1993). Plačiau apie ją – www.jenniferegan.com.
Jennifer Egan. 2011-ųjų lapkritis, "Occupy Wall Street" protesto mitinge. Wikipedia.org nuotr.