Iliuzinės Valdžios galios: Sukurti priešą ir kiti proginiai rašiniai

Jei U.Eco nebūtų, mes būtinai turėtume jį išrasti, kitaip pasaulyje būtų daug nuobodžiau gyventi. Rašytojas, filosofas, semiotikas, medievistas, bibliofilas aprėpia tiek daug, kad jį būtų galima vadinti itališkuoju Skirmantu Valiuliu. Deja, šio nuostabaus žmogaus tarp mūsų jau nebėra, o U.Eco vis dar džiugina naujomis knygomis. Iki artėjančios Knygų mugės leidykla „Tyto alba“ greičiausiai spės išleisti kol kas paskutinįjį, šeštąjį, U.Eco romaną „Prahos kapinės“ („Il cimitero di Praga“, 2010). Tuo tarpu galime pasinerti į kiek lengvesnius (kartais – apgaulingai) proginius tekstus.

Umberto Eco. italymag.co.uk nuotr.

U.Eco visada griežtai pagrindžia savo pasirinkimą, kodėl rašo apie tą ar aną dalyką. Proginio rašinio stilių knygai (originalas išleistas 2010 metais) jis teigia pasirinkęs, todėl, kad autorius kartais būna pastūmėtas dalyvauti tam tikrose diskusijose, parašyti esė, tema sužadina autorių ir „paskatina jį apmąstyti tai, ko priešingu atveju nebūtų paisęs, o dažnai iš šalies primesta tema būna vaisingesnė nei gimusi iš kokio vidinio įgeidžio“ (p. 7). Kita vertus, pasak U.Eco, proginis rašinys nesiekia originalumo, o suteikia pramogą kaip barokinis retorinis pratimas.

Autorius tiksliai nurodo, kada ir kokiomis progomis buvo parašyti šios knygos tekstai. Jų pavadinimai (tai neturėtų stebinti) intriguoja (ir ne visada yra aiškūs, nepradėjus skaityti teksto; vis dėlto U.Eco kalba – ačiū už tai ir vertėjai Ingai Tuliševskaitei – sklandi ir gana lengvai suprantama): pvz., esama tekstų, kurie vadinasi „Pamąstymai apie WikiLeaks“, „Kodėl salos niekada nepavyksta vėl rasti“, „Liepsna yra graži“, „Veline ir tyla“, „Tariamos astronomijos“, „Fermentuoti skanėstai“, „Sukurti priešą“, „Embrionai, išmesti iš Rojaus“, „Grupė 63“, po keturiasdešimties metų“ ir kt.

Knygos originalas - Construire il nemico e altri scritti occasionali. claudia-clati.blogspot.com nuotr.

Neatimsiu iš skaitytojų malonumo perskaityti šią knygą, atpasakodamas jos turinį. Tai išbandžiau pats: nuo knygos sunku atsiplėšti, nors joje nagrinėjama tematika dažnai gana skirtinga. Visgi profesorius tikriausiai apie bet kokį dalyką gali parašyti įdomiai. Trumpai apžvelgsiu tik du tekstukus, kurie, mano pajauta, yra kiek aktualesni nei kiti. Vienas jų – paskutinysis knygoje, nagrinėjantis „WikiLeaks“ fenomeną. Išties įdomu sužinoti, ką apie jį mano U.Eco. „Turinio požiūriu WikiLeaks atsiskleidė kaip tariamas skandalas, tačiau formų požiūriu jis buvo ir bus kai kas daugiau. Galėtume sakyti, kad jis pradėjo naują istorinę epochą“, - teigia U.Eco (p. 311). Pasak profesoriaus, jau nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos ambasados transformavosi į tikrus šnipinėjimo centrus, tačiau tik dabar tai pripažinta viešai. „Įdomu, kad toks praradimas, slaptų pranešimų paviešinimas labiau pakenkė ne tariamoms aukoms (Berlusconi, Sarkozy, Kadafiui ar Merkel), o tariamam budeliui, kitaip tariant, vargšei poniai Clinton, kurios kaltė, ko gero, tik ta, kad ji gaudavo pranešimus iš ambasados darbuotojų (...). Akivaizdu, kad Clinton nusiųsti pranešimai nesusiję su jokiais slaptais dalykais, jie nėra šifruoti šnipų rašteliai. (...) Šitai patvirtina kitą puikiausiai žinomą dalyką: kiekviena slaptųjų tarnybų (bet kurios tautos) sudaryta byla susideda išimtinai iš viešai žinomos medžiagos. (...) Valdžia seka kiekvieną pilietį, bet ir kiekvienas pilietis ar bent jau piliečių vardu keršijantis programišius gali sužinoti Valdžios paslaptis. (...) Kiekviena tikra paslaptis yra tuščia paslaptis (...); tačiau atskleisti, kaip tai padarė WikiLeaks, kad Hillary Clinton paslaptys tebuvo tuščios paslaptys, reiškia atimti iš Valdžios visas galias“ (p. 312-315).

Pasaulio galingieji prarado galimybę slėpti savo tuščias paslaptis, teigia Umberto Eco. zeldalily.com nuotr.

Esė „Sukurti priešą“ U.Eco nagrinėja aktualią vakarų civilizacijai temą – kitokių (ne)pripažinimą. Prisimindamas tuos laikus, kai romėnų bareljefuose barbarai vaizduoti kaip barzdočiai priplotomis nosimis (su aliuzija į kalbos, mąstymo trūkumus), mokslininkas apibendrina, kad mums priešas būtinai turi būti bjaurus. „Nebūtina pasiekti knygos 1984-ieji kliedesius, kad suprastume, jog priešas mums reikalingas. Matome, kokia galinga yra imigracijos bangų baimė“ (p. 35).

www.alfa.lt

(http://www.alfa.lt/straipsnis/13630185/Umberto.Eco.knygos.Sukurti.priesa.ir.kiti.proginiai.rasiniai.recenzija=2012-01-25_12-46)