KAS YRA BEPROTYBĖ?: Beprotnamis

Knygos epigrafu pasirinkta garsiojo „Skrydžio virš gegutės lizdo“ autoriaus Keno Kesey citata („(...) Man lig šiol sunku prisiminti tai blaiviu protu, tai tiesa, net jeigu to ir nebuvo“) užmena mįslę: buvo knygos autorius Vilis Normanas (g. 1985) beprotnamyje, ar ne? Perskaičius knygą, atrodo, kad buvo, o jei ir ne – talentingai įsijautė į „bepročio“ vaidmenį.

Vilis Normanas. V.Normano asmeninio archyvo nuotr.

V.Normanas – lietuvių literatūros enfant terrible – „Beprotnamį“ parašė sklandžiai, struktūruotai. Penkios dalys, 30 skyrelių. „Aš – beprotnamyje“ (p. 9), - iš pradžių knyga neįtikina, vis stengiesi save įtikinti, kad tai fikcija, tačiau įvykiai ir knygos herojaus mintys tirštėja. Nesinori gadinti skaitymo ir pasakoti knygos pabaigos, tačiau šiek tiek teks: herojus nenusižudys. Vadinasi, V.Normanas savotiškai mėgsta happy end‘us, tiksliau – eksperimentus, kurie gerai pasibaigia (tam, kad galėtų rengti kitus, ne mažiau beprotiškus eksperimentus). Apie juos jau esame skaitę ankstesniuose romanuose, kuriuose vienaip ar kitaip kalbama apie beprotybę (ar ji egzistuoja, klausiu kaip jaunas filosofas): „Pavojingame prote“ (ši knyga irgi suskirstyta į skyrelius – jų 60), „Šventume“, „Šnabždesyje“. „Beprotnamis“ – jau šeštasis rašytojo romanas.

Specialiai necituosiu nė eilutės iš šio romano, nes tuomet turėčiau pacituoti bent pusę romano, kurį, jei būčiau kino žmogus, ryžčiausi ekranizuoti. Lietuviškasis „gegutės lizdas" galėtų būti ne prastesnis nei amerikietiškasis.

Dar keli žodžiai apie knygos viršelį. Akivaizdi aliuzija į garsųjį norvegiškąjį „Šauksmą", tačiau man asmeniškai lietuviškasis priimtinesnis (gal Edvardo Muncho šedevras jau pabodo?).

Pavydėti V.Normanui galima ne tik produktyvumo (priešai suoks: grafomanijos; nesutinku – kūriniai išgyventi), bet ir nebijojimo „persipjauti venas“ visuomenės akyse. Tai tarsi ant tilto ar dangoraižio (nedaug pas mus tų beprotiškų stiklainių, bet jau esama) užsilipusio savižudžio grasinimas: žiūrėkit, šūdžiai, aš tuoj nusižudysiu. Tačiau šioje vietoje sakau: stop. Tarp pozos ir filosofinio romano čia yra rimta perskyra. Viliui rūpi, kas, po šimts rupūžių (jis pasakytų stipriau), yra ta beprotybė, su kuo valgoma, ir jis mirs grius, bet stengsis tai išsiaiškinti.

Ar pavyko tai padaryti šiame romane? Manau, taip. Nesakysiu banalių frazių, kad „romanas pasmerktas tapti bestseleriu“ ir pan. (tiesą sakant, panašiai jau yra), tačiau faktas, kad tai šokiruojanti, netradicinė knyga, kurią būtina perskaityti. Katarsis garantuotas. Ir bepročių tikriausiai nebebijosite.