„Pažemintieji ir nuskriaustieji“ („Униженные и оскорблённые“, 1861) – pirmasis didelės apimties kūrinys, kurį F. Dostojevskis parašė ir publikavo grįžęs iš tremties. Romano idėja sukurta dar 1857-aisiais. Kritikai jį sutiko santūriai. Romane jaunas rašytojas Ivanas Petrovičius-Vania (tai – savotiška autobiografija) pirmuoju asmeniu pasakoja apie savo gyvenimą penktajame XIX a. dešimtmetyje. Tiesa, istorinis fonas čia sąlyginis, nors romane veiksmas trunka apie pusantrų metų (realybėje tarp kai kurių romane minimų istorinių faktų – net dvylikos metų skirtumas). Veiksmas vyksta Sankt Peterburge, tiksliai aprašomos jo gatvės perkelia į kitą realybę, nors esminė idėja – žmogaus nuvertinimas šiuolaikinėje visuomenėje – išlieka ta pati jau daugelį metų. Sudėtingas siužetas, paslaptingos jo linijos, psichologizmas tarsi pridengia svarbiausią dostojevskišką humanizmo problematiką. Knygoje gausu išnašų, padėsiančių suprasti mažiau aiškias jos vietas, žargoną.
1990 m. knyga ekranizuota – išėjo bendras TSRS ir Šveicarijos kūrrėjų filmas tuo pačiu pavadinimu, rež. Andrejus Ešpajus (jame vaidino tokios žvaigždės kaip Nikita Michalkovas, Nastassja Kinski, Aleksandras Abdulovas).
Būtent su šia knyga, ko gero, verta pradėti kelionę po sudėtingą F. Dostojevskio pasaulį.