„PALIKDAMAS ŠIĄ ŽEMĘ, NIEKO NEPASIIMI...“: GRUZIJA: KLAJŪNO UŽRAŠAI

Gruzija jau tapo antraisiais daugybę šalių apkeliavusio M. Abramavičiaus (www.neboisia.net) namais, o Tbilisis, kaip jis pažymi, „lietuviui – tarsi vitaminai sielai. Kaip ir Vilnius – gruzinams“ (p. 12). Iš Gruzijos prasidėjo kelionė į Irano pakraščius pirmojoje M. Abramavičiaus knygoje „Punktyrai kelio paraštėse. Kelionė į Iraną 2009 m. vasarą“ („Versus aureus“, 2010).

Žiūrint į kerinčias nuotraukas, net teksto skaityti nesinori (visgi Mariaus esė – puikios). Ko verta vien fotografija „Gruzija šypsosi“, kurioje šypsosi neaiškiu prietaisu, sukonstruotu iš motociklo ir bala žino ko, važiuojantys gruzinas, gruzinė (panašu, kad jo motina) ir šuo. Taip, ir šuo šypsosi, po paraliais. Akys jų šiltos. Niekad nebuvau Gruzijoje, bet po tokių knygų kaip ši niekada turbūt nesinorėtų važiuoti į kokias nors kanarėlių salas, o tik ten, kur žmonių akys šypsosi.

Knygos pabaigoje pateikiamas trumpas gruzinų kalbos žodynėlis vis tiek nepadės įsiminti sudėtingų miestelių, kitų pasakų pasaulio Sakartvelo (Gruzijos) pavadinimų, kaip antai Achaltsichė, Uplistsikchė (pakartokite greitai dvylika kartų ir jūs - gruzinas) ir pan. Knyga padalinta į dvi dalis: „Gruzijos sostinė Tbilisis, kur sukiojasi permainų vėjai“ ir „Gruzijos regionai. Ir serpantinais, ir siūbuojančiais tiltais“ (čia su klajūnu Mariumi „pakeliausime“ Gruzinų karo keliu, po Kachetiją, Chevsuriją, Žemutinę Kartliją, Kutaisį, Batumį, Imeretiją, Račą, Chašurį, Samtschę, Džavachetiją, Mingreliją, Svanetiją, Abastumanį, Adžariją, Gonį, Sarpį, Guriją).

„Palikdamas šią žemę, nieko nepasiimi...“, - gieda Gurijos senoliai, kurių dainas UNESCO įtraukė į pasaulio kultūros lobyną.